Viešpaties Prisikėlimas - Velykos

Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje. Jūs juk esate mirę, ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve. Kai apsireikš Kristus – mūsų gyvastis, tuomet su juo ir jūs pasirodysite šlovingi. (Kol 3,1-4)

TAI, KAS AUKŠTYBĖSE

„Jei esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse“. Skaitant šią iškilmingai skambančią apaštalo Pauliaus laiško Kolosiečiams frazę, savaime kyla klausimas, kas iš tiesų yra tie aukštybėse esantys dalykai. Ką reiškia dangiškieji dalykai, kurių esame raginami siekti, priešpastatant jiems „žemės dalykus“? Paulius, ko gero, neatsitiktinai tvirtina, kad, esant prikeltiems su Kristumi, mūsų daugiau nebedomina žemiškosios problemos ir privalome stengtis ieškoti to kas yra danguje.

Galbūt šiais žodžiais apaštalas prašo, kad pernelyg neteiktume reikšmės kasdieniniam gyvenimui, kuris, kaip matome, greitai praeina, palikdamas mus be tvirtų atramos taškų. Taip vertinant gyvenimą, akivaizdu, jog būtina pasitikėti kažkuo aukštesniu, kilnesniu, tikresniu. Visa tai mums padėtų pamiršti žemiškus rūpesčius ir vardan svarbių dalykų, kurie mūsų laukia danguje, nesuteiktume perdėtos reikšmės visam tam, į ką esame įsipainioję kiekvieną dieną.

Galime sutikti su šiais teiginiais, tačiau… mes gyvename žemėje, esame pasinėrę į purvinus ir pilkus žemiškus reikalus. Mūsų kūniškoji prigimtis verčia užsiimti materialiais kasdienybės rūpesčiais. Ką galėtume padaryti? Išnykti nuo šios žemės paviršiaus? Visiškai atsiduoti dvasinėms mintims, gyvenant pakilus porą metrų virš nuodėmingos žemės? Deja, to padaryti neįmanoma.

Mes nesugebame priimti daugelio gražių dangiškų svajonių, nes mūsų sąmonėje jos susiduria su kieta kryžiaus tikrove, su kapu, kurio anga užversta didžiuliu akmeniu. Noromis ar nenoromis esame priversti prisiminti po kelių dienų ištuštėjusį kapą. Neįmanoma ieškoti „to, kas aukštybėse“, pamirštant tai, kas yra čia, žemai. Negalime taip žvelgti į aukštus dalykus, kad atsiribotume nuo savo kasdieninio gyvenimo, mąstydami tik apie mūsų laukiančią laimę, kurios mums nesuteikia šis pasaulis. Kažin, ar būtų priimtinas tikėjimas, kuris visiškai atitraukia žmogų nuo kasdienybės, mūsų laukiančią amžinybę paverčiant savotiškais nuskausminančiais vaistais.

Mes privalome siekti to, kas yra aukštybėse, nes, kaip sako apaštalas Paulius, esame prikelti su Kristumi, ir taip atsitiko ne todėl, kad sugebėjome atsiriboti nuo šios žemės rūpesčių. Priešingai: Kristus prisikėlė, nes prieš tai perėjo per šį pasaulį. Jis leidosi palaidojamas, prislegiamas, paniekinamas, kad suteiktų prasmę „tam, kas yra žemai“. Kristus prisikėlė ne tam, kad, palikęs įkapes, kuo greičiau skubėtų į Tėvo glėbį. Jis prisikėlė ir paliko mums, savo mokiniams tuščią kapą, kad mes galėtume įeiti, pamatyti ir įtikėti, kad suprastume, jog Jis nėra su mirusiaisiais, kad mirtis išlieka pasaulyje, tačiau jos žodis niekuomet nebebus paskutinis.

Prisikėlęs Kristus nepanaikina savo mirties ženklų. Jis nebijo, kad moterys pamatys tą tuščią vietą, kurioje Jis buvo palaidotas, Jis nebijo parodyti mokiniams savo kančios ženklų. Prisikėlęs Jis ir toliau kalba apie savo kančią ir mirtį. Viešpats niekuomet nėra priminęs apaštalams Didžiojo Ketvirtadienio ar Didžiojo Penktadienio įvykių, tačiau aiškiai pamini: „Visa tai yra tie dalykai, apie kuriuos kalbėjau, būdamas su jumis: kad Kristui teks kentėti, būti pasmerktam ir trečiąją dieną prisikelti“.

Todėl „tai, kas aukštybėse“, šiandien, priskėlusio Kristaus asmenyje, yra ne kas kita, kaip mūsų žemės išgyvenimai. Jeigu esame su Kristumi prikelti, mūsų patirtis išlieka ta pati, tačiau įgauna dar vieną išmatavimą: amžinybę. Žinome, kad dangiškieji dalykai yra amžini. Žemiškieji dalykai Kristaus prisikėlime irgi tampa pakylėti. Toliau gyvendami žemėje suvokiame, kad per mūsų Viešpatį, materialiniai dalykai įgauna gyvybės pilnatvę, Dievas teikia mums tikrąjį gyvenimą.

Džiaugsmas pasitikėjimas ir viltis – tai tie dalykai „iš aukštybių‘, kurie leidžia mums kitaip gyventi čia, žemėje.…

Mons. Adolfas Grušas