Popiežiškoji šeimos taryba apie „tarpkonfesines“ ir „tarpreligines“ santuokas

Popiežiškoji šeimos taryba primena kai kurias sąlygas keliamas mišrioms tarpkonfesinėms ir tarpreliginėms santuokoms, tai yra tiems atvejams kai katalikas ar katalikė tuokiasi su kitos krikščioniškos konfesijos arba kitos nekrikščioniškos religijos išpažinėju ar išpažinėja. Su mišriųjų santuokų reiškiniu vis dažniau susiduriama ne tik ten, kur tradiciškai vieni šalia kitų gyvena skirtingų tikybų išpažinėjai, tai yra pirmiausia Azijos ir Afrikoje, bet ir katalikų daugumos šalyse. Tai savo ruožtu katalikų bendruomenėms primena dėmesingesnės šeimų sielovados svarbą. Dėl to Popiežiškosios šeimos tarybos sekretorius vyskupas Jean Laffitte paskelbė Katalikų Bažnyčios pozicijos šioje sferoje trumpą apibendrinimą.

Mišrių santuokų reiškinys, pasak vyskupo Laffitte, gali turėti pozityvių implikacijų tokias santuokas sudarančių sutuoktinį religiniam gyvenimui, bet gali kelti ir problemų, ypač tais atvejais kai sudarant santuoką kreipiamas nepakankamas dėmesys į konfesinius ir religinius skirtumus. Paprastai, - kaip liudija sielovadinės praktikos patirtis, - nekyla problemų kai abu sutuoktiniai yra pakrikštytieji, tai yra kai katalikas ar katalikė tuokiasi su ortodoksų ar protestantų bendruomenės nare ar nariu. Pavyzdžiui, Vokietijoje nemaža dalis šeimų konfesinių požiūriu yra mišrios, sudarytos iš katalikų ir liuteronų. Vis dėlto skirtumai neturėtų būti banalizuojami, nes nuo jų gali priklausyti vieno iš sutuoktinių arba ir abiejų religinio gyvenimo kokybė, o taip pat jų šeimos gyvenimo klimatas ir santuokinio ryšio ateitis.

Pasak Katalikų Bažnyčios, santuoka tai ne tik vyro ir moters sąjunga, bet taip pat bažnytinis slėpinys. Katalikų tikėjimas vyro ir moters santuoką susieja su tuo mistiniu ryšiu, kuris jungia Kristų ir jo Bažnyčią. Katalikams santuoka yra sakramentas, tai yra Kristaus ryšio su Bažnyčia ir pakrikštyto žmogaus ryšio su Kristumi ženklas. Dėl šitokio santuokos sakramentiškumo, Katalikų Bažnyčia skelbia, jog santuokinis ryšys yra neišardomas. Tuo tarpu, kitos krikščioniškos konfesijos numato ir skyrybų bei pakartotinos santuokos galimybę. Dėl to, norint sudaryti skirtingoms krikščioniškoms konfesijoms priklausančių vyro ir moters santuoką, reikalingas bažnytinės vyresnybės pritarimas, kuris suteikiamas kai abu sutuoktiniai įsipareigoja pakrikštyti ir katalikiškai ugdyti savo vaikus.

Kur kas daugiau sunkumų gali kilti kai vienas sutuoktinių yra katalikas, o kitas išpažįsta nekrikščionišką tikybą. Šiuo atveju turime reikalo ne su mišrios santuokos sudarymo ypatumais, bet su kliūtimi santuokai, nuo kurios bažnytinė vyresnybė gali dispensuoti tik tuo atveju kai abu besituokiantieji pritaria katalikiškai santuokos sampratai, kai įsipareigojama, kad katalikas sutuoktinis gyvens pagal savo tikėjimą ir jį laisvais praktikuos ir kad bus pakrikštyti bei katalikiškai aklėjami jų vaikai. Katalikų ir musulmonų santuokos atveju, - pastebi vysk. Laffitte, - iš pat pradžių susiduriama su rimtais sunkumais, nes ir islamo tradicija kelia sąlygą, kad musulmono sutuoktinio vaikai būtų ugdomi islamiškai. Esant skirtingam požiūriui į moters vaidmenį ir į vaikų auklėjimą, sunkiau išvengti ir kasdienio šeimyninio gyvenimo sunkumų. Vis dėlto, - pabrėžia vysk. Jean Laffitte, - būna ir pozityvios patirties atvejų, kaip liudija Libano pavyzdys. (Vatikano radijas)