Popiežius Pranciškus aplankė apaštalo Petro kapą Vatikano nekropolyje

Pirmadienį po pietų popiežius Pranciškus, lydimas šv. Petro bazilikos arkikunigo kardinolo Angelo Comastri ir dar kelių asmenų, aplankė apaštalo Petro kapą, kuris yra giliai apačioje po centriniu bazilikos altoriumi, vadinamu Išpažinimo altoriumi.

Sena tradicija pasakoja, kad Petras atvyko į Romą skelbti Evangelijos ir čia, imperatoriaus Nerono laikais, 64 metais, mirė kankinio mirtimi Vatikano cirke, kartu su kitais tikinčiaisiais. Buvo palaidotas šalia cirko. Petro kapas nuo pat krikščionybės aušros, kaip ir apaštalo Pauliaus kapas, tapo piligriminių kelionių tikslu.

Tačiau galimybė aplankyti apaštalo Petro kapą atsirado, palyginus, visai neseniai, šiek tiek daugiau nei prieš pusę amžiaus, kada jis buvo atkastas.

Ilgą laiką niekas nesiryžo ieškoti apaštalo Petro kapo ir yra suprantama kodėl: ir dėl išniekinimo baimės, ir dėlto, kad bazilika nebūtų uždaryta ir nebūtų pakenkta jos struktūroms. Galimybė ieškoti apaštalo kapo, galima sakyti, atsirado beveik atsitiktinai: popiežius Pijus XI buvo išreiškęs troškimą būti palaidotas konkrečioje Vatikano bazilikos požemių vietoje. Pradėjus ją ruošti, nuspręsta ją pagilinti. Taip buvo atrasti akmenys, iš pradžių palaikyti sarkofago likučiais, priklausę nedideliam statiniui.

Kasant toliau, nuo 1939 metų iki 1949 metų, jau popiežiaus Pijaus XII valia, archeologų akims atsivėrė tikras mirusiųjų miestas, nekropolis, naudotas iki III amžiaus pirmos pusės. Jame netrūksta romėnų pagonių kapų, gražiai išpuoštų, tačiau reikšmingiausias buvo vienas kuklus kapas, tiesiai po bazilikos kupolu, po Išpažinimo altoriumi, atvertas žmonių akims po daugybės amžių.

Žinoma, kad praėjus maždaug šimtui metų po apaštalo Petro mirties, čia jau buvo pastatytas nedidelis paminklinis mūras, kaip rašoma Euzebijaus Cezariečio „Istorijoje“, kad krikščionys galėtų atpažinti apaštalo palaidojimo vietą. Šalia buvo atrasta kita siena, kurioje buvo daug krikščioniškos kilmės užrašų ir simbolių. O vienas iš iššifruotų fragmentų graikiškai bylojo „Petras čia“.

Imperatorius Konstantinas, suteikęs krikščionybei laisvę Romos imperijoje, iš pradžių pastatęs marmuru papuoštą kapą, apie 320 metus nusprendė apaštalo Petro garbei pastatyti baziliką, dabartinės bazilikos pirmtakę. Šiuo tikslu jis sulygino nekropolio struktūras ir užvertė jas žemėmis, kad jos tarnautų kaip pamatas bazilikai. Dėlto, beje, jos gerai užsikonservavo ir išsilaikė iki pat XX amžiaus vidurio kasinėjimų.

Bazilikos centras buvo apaštalo Petro kapas. Ant jo vėliau buvo pastatytas, VI amžiaus pabaigoje, popiežiaus Grigaliaus Didžiojo altorius, ant šio, XII amžiaus pradžioje, popiežiaus Kaliksto II, o XVI amžiaus pabaigoje Klemenso VIII altoriai. Kai 1506 metais popiežius Julijus II nusprendė statyti dabartinę šv. Petro baziliką, Mikelandželas suprojektavo bazilikos kupolą taip, kad jo centras būtų tiksliai virš visų šių monumentų.

Tad sudėjus šias aplinkybes iš pradžių popiežius Pijus XII, o vėliau ir Paulius VI galėjo patvirtinti, kad čia iš tiesų apaštalo Petro kapas, priešingai nei tvirtino kai kurios hipotezės, pasak kurių apaštalas Petras visai nebuvo atvykęs į Romą. Tačiau jose aiškiai jaučiama šališka ir poleminė gaida, nes jei Petras nesilankė Romoje, tai popiežiai nėra apaštalo Petro sosto įpėdiniai.

Tačiau jei Petro kapas galėjo būti patikimai nustatytas, tai mažiau užtikrintumo yra kalbant apie apaštalo palaikus, relikvijas. Kertant sienas, deja, kapas buvo išjudintas, kapo anga apgriuvo. Nuolaužos iš kapo buvo subertos į atskirą talpą. Ir tik vėliau buvo ištirta, kad tarp nuolaužų yra žmogaus kaulų ir purpuro su aukso siūlais likučių. Ištyrus juos geriau, nustatyta, kad jie priklausė vienam žmogui, vyrui, seno amžiaus ir masyvaus sudėjimo – būtent tokiam, kokiu nuo seniausių laikų vaizduojamas Petras. Galima pagrįstai manyti, kad tai apaštalo Petro palaikai, Konstantino bazilikos statymo laikais suvynioti į brangų audeklą. Jie šiandien yra ten, kur jau guli beveik 2000 metų. (Vatikano radijas)