Vilkaviškio vyskupo velykinis laiškas

Mielieji, šį kartą Kristaus prisikėlimo iškilmę švenčiame Tikėjimo metais. Apaštalas Pauliaus savo laikų Korinto tikinčiųjų bendruomenei rašė: „...jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas” (1Kor 15, 14). Pagal šiuos apaštalo žodžius šventąsias Velykas turėtume laikyti vienu iš svarbiausių momentų Tikėjimo metų kelionėje. Nuoširdžiai linkiu, kad tokios Kristaus prisikėlimo iškilmės būtų mums visiems.

Šiemet Kristaus prisikėlimo šventimas turi ir kitą ypatingą atspalvį – visai neseniai išrinktas ir savo tarnystę pradėjo naujasis popiežius – Pranciškus. Taigi Tikėjimo metus švenčiame net su dviem popiežiais – su juos paskelbusiu ir pradėjusiu Benediktu ir su juos toliau tęsiančiu bei užbaigsiančiu popiežiumi Pranciškumi.

Pirmiausia šia proga vertėtų prisiminti, kas gi yra tikėjimas. Katalikų Bažnyčios katekizme tikėjimas įvardijamas kaip: „...asmeniškas žmogaus ryšys su Dievu...“. (KBK 150) Taip pat Katekizmas papildo, jog šis asmens ryšys su Dievu per tikėjimą veda į laisvą pritarimą visai Dievo apreikštai tiesai. Apibūdinant tikėjimą yra ir daugiau svarbių dalykų. Pastebėtina, kad jis auga ir stiprėja ne tik dėl mūsų pastangų, bet kartu yra ir Dievo dovana. Katalikų Bažnyčios katekizmas apie tai taip sako: „Tikėti įmanoma tik veikiant malonei ir vidinei Šventosios Dvasios pagalbai“ (154).

Kitoje vietoje Katekizme paaiškinama: „artimą ir gyvybinį ryšį su Dievu“ žmogus gali pamiršti, jo neįvertinti ar net aiškiai jį atmesti“ (KBK 29). To priežastys pagal Katekizmą gali būti labai įvairios:

maištas dėl blogio pasaulyje,
religinis neišprusimas arba abejingumas,
susirūpinimas pasauliu ir jo turtais,
blogi tikinčiųjų pavyzdžiai,
religijai priešiškos minties srovės,
pagaliau nusidėjusio žmogaus polinkis iš baimės slėptis nuo Dievo ir bėgti nuo Jo, išgirdus Jo kvietimą (plg. KBK 29).

Pravartu suprasti ir tai, kad krikščioniškasis tikėjimas skiriasi nuo vien žmogiško tikėjimo kitu žmogumi (plg. KBK 150). Tikėjimo į Dievą neturėtume painioti su pasitikėjimu kitu asmeniu, jo galimybėmis, gebėjimais ar juo labiau pasitikėjimu kokia nors organizacija, partija.

Taip pat ir tikėjimas žmogaus pasakojimu, legendomis ar idėjomis yra ne tas pats, kas tikėjimas į Dievą. Tikėjimas į Dievą augina ir palaiko bendrystę su Viešpačiu, kuris yra mūsų Kūrėjas ir palaikytojas.

Šventosios Velykos Tikėjimo metais visiems mums tarsi tikėjimo egzaminas nukryžiuoto ir prisikėlusio Viešpaties akivaizdoje. Matydami Jėzaus pergalę prieš mirtį, esame kviečiami drąsiai ir tvirtai, be kokių nors išankstinių sąlygų savo Kūrėjui atsakyti: taip, Dieve, aš tikiu.

Tik visą mūsų žmogišką būtį – sielą, protą, jausmus, taip pat kasdienius žodžius ir darbus persmelkiantis tikėjimas veda į amžinąjį gyvenimą. O juk kiekvieno žmogaus sielos gelmėje glūdi troškimas, kad jo gyvenimas nesibaigtų. Taip jau esame sukurti. Todėl yra labai svarbu mums, pasinėrusiems visokiuose kasdienybės reikaluose, atsigręžti į Dievą, kuris taip pat yra mūsų Kūrėjas ir nuo kurio visiškai priklausome. Tikėjimo metai tam suteikia itin palankią progą.

Tikėjimas, kuriantis ir auginantis žmogaus santykį su Kristumi ir kartu vedantis į išganymą, yra išgyvenamas asmeniškai, bet dar labiau patiriamas ir stiprinamas bendruomenėse. Tikėjimas auginamas maldos grupėse, katalikiškose organizacijose, parapijose, kartu su kitais tikinčiaisiais švenčiant Viešpaties prisikėlimą kiekvieno sekmadienio Eucharistijoje ir įsitraukiant į visokeriopą veiklą.

Dėl savo netobulumų, nesėkmių tikėjimo kelyje neturime nusigąsti. Dievas, būdamas palankus žmogui, suteikia galimybę ištaisyti pasitaikiusias klaidas, kartu teikia tam būtinų malonių. Tik reikia mūsų tikėjimo, geros valios, ryžtingo apsisprendimo ir pastangų gręžtis į savo Dievą, atsiversti.

Dėl to popiežius Benediktas XVI savo apaštališkajame laiške „Porta Fidei“, kuriuo paskelbė Tikėjimo metus, mums primena, jog „...Tikėjimo metai yra raginimas autentiškai iš naujo atsiversti į Viešpatį, vienintelį pasaulio gelbėtoją”.

Po šių pamąstymų Velykų dienos šv. Mišiose labai prasmingai į mus prabyla antrojo skaitinio žodžiai: „Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje” (Kol 3,1–2).

Kad tai taptų tikra, kad vis labiau pildytųsi mūsų sielos troškimas, vedantis į amžinąjį gyvenimą, kasdien vis labiau supraskime, kad tikėjimas ir gyvenimas yra neatsiejami. Vis geriau pažindami tikėjimą, stenkimės ir vis labiau gyventi pagal jį, surasdami pakankamai laiko ir Dievui, negailėdami pastangų, kad tikrai laimėtume amžinybę.