Šiaulių vyskupo velykinis sveikinimas

Mielieji broliai kunigai, vienuoliai ir vienuolės, brangūs tikintieji! Štai ir vėl nušvito džiugus Prisikėlimo rytas, sukvietęs mus švęsti Kristaus Prisikėlimo iškilmės. Kristaus Prisikėlimas – tai pats nuostabiausias įvykis pasaulyje, visiems labai aiškiai sakantis, kad ir mes kiekvienas prisikelsime ir amžinai gyvensime su Dievu meilės ir tiesos karalystėje. Ypač gyvai tai paliečia mus šiais Tikėjimo metais, nes tik tikėjimas ir pasitikėjimas Prisikėlusiu Kristumi mums užtikrina jau čia, žemėje, tikrąjį prisikėlimą iš klaidų ir nuodėmių. Kas gyvena mirtinojoje nuodėmėje, tam mirtis turi parengusi nuodingą geluonį. Prisikėlęs Kristus išrauna mirties geluonį, kad mes galėtume gyventi visavertį ir džiugų gyvenimą. Nuodėmė tūno kiekviename iš mūsų (plg. Jn 8, 7). Privalome esmingai išoperuoti nuodėmę. Turime galutinai atmesti nuodėmę, sunaikinti jos kūną ir daugiau jai nebevergauti (plg. Rom 6, 6).

Matome šių dienų žmones, kurie, apakinti pasaulio vilionių, nemato Prisikėlimo ryto šviesos ir, apkurtinti pasaulio triukšmo, nebegirdi Prisikėlusiojo džiugių ir viltingų žodžių: „Ramybė jums“ (plg. Lk 24, 36). Jėzaus prisikėlimas – galutinė ir neatšaukiama pergalė prieš mirtį. Apaštalas Petras sako: „Juk mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję“ (Apd 4, 20). Kristaus prisikėlimas toks svarbus, kad be jo mūsų tikėjimas, pasak apaštalo Pauliaus, būtų „tuščias“. Šv. Augustinas sako: „Krikščionių tikėjimas yra Kristaus prisikėlimas.“ Kas netiki Kristaus prisikėlimu, tas ne krikščionis.

Brangieji! Dievas nori, kad žmonės būtų laimingi, todėl ir kalba mums apie tikrąją kiekvieno žmogaus atgailą ir apsivalymą. Nuoširdus gailestis visada mus veda į tikrąjį prisikėlimo džiaugsmą. Kaip būtų gera, jei tai suprastų mūsų brangiosios Tėvynės žmonės ir visa Tauta prisikeltų naujam tiesos ir meilės gyvenimui! Juk tai vienintelis kelias, kuriuo eidami sugebėsime gerbti kiekvieną žmogų, branginti gyvybę nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties, saugoti šeimos ištikimybę ir sutvirtinti jos pamatus Prisikėlusio Kristaus šviesoje. Prisikėlęs Kristus mus kviečia sugrįžti į savo namus. Jis trokšta su mumis susitikti ir apsigyventi mūsų širdyje. Šv. Augustinas ragina: „Neišeik į išorę, sugrįžk į save patį: vidiniame žmoguje apsigyvena tiesa.“ Palaimintoji Švč. Trejybės Elzbieta rašė: „Žemėje atradau rojų, nes rojus yra Dievas, jis yra mano širdyje.“

Šv. Augustinas prisimena: „Tu buvai manyje, o aš stovėjau lauke ir ten tavęs ieškojau, ir lyg pamišęs nėriau į tavo kūrinių grožį. Tu buvai su manimi, bet aš su tavimi nebuvau. Mane nuo tavęs atitolino kūriniai, kurie tikrai neegzistuotų, jeigu tu nebūtum dėl savęs jų sukūręs.“ Daugelis turėtume vis kartoti ir kartoti šį kartų prisipažinimą: „Tu buvai manyje, o aš tavęs ieškojau išorėje.“

Brangūs broliai ir seserys! Prašykime dangiškosios Motinos Marijos, kad šios Velykos paskatintų mus pereiti iš išorės į vidų, iš triukšmo į tylą, iš išsiblaškymo į susikaupimą, iš nusiminimo į prisikėlimo viltį, iš abejonių į tvirtą tikėjimą, iš pasaulio į Dievą.

Sveikinu visus ir drauge su jumis dalinuosi Velykų džiaugsmu. Prasmingo, kupino vilties ir meilės gyvenimo su prisikėlusiu Kristumi nuoširdžiai linki ir jus visus laimina

Vyskupas Eugenijus Bartulis