Pirmoji popiežiaus Pranciškaus trečiadienio katechezė. „Išeiti“ iš savęs, iš savo pavargusio tikėjimo (+video)

Broliai ir seserys, laba diena, džiaugiuosi galėdamas jus sutikti savo pirmojoje bendroje audiencijoje, - šio trečiadienio ryte sakė popiežius Pranciškus didelei šv. Petro aikštėje susirinkusiai žmonių miniai.

Šventasis Tėvas pranešė, kad po Velykų pratęs Tikėjimo metų katechezes, kurias pradėjo jo pirmtakas Benediktas XVI, o šį trečiadienį kalbėjo apie Verbų sekmadienį prasidėjusią Šventąją Savaitę, visų liturginių metų centrą, kurios metu lydime Jėzų Kančioje, Mirtyje ir Prisikėlime.

Ką mums reiškia norėti išgyventi Didžiąją Savaitę? Ką reiškia sekti paskui Jėzų link Kryžiaus ir Prisikėlimo? – klausė popiežius Pranciškus. – Savo žemiškosios misijos metu Jėzus keliavo Šventosios Žemės keliais; pakvietė dvylika paprastų žmonių, kad liktų su juo, dalintųsi jo keliu ir tęstų jo misiją; juos pasirinko iš tautos, kuri tikėjo Dievo pažadais; kalbėjo visiems, be išimties, didžiūnams ir vargšams, turtingam jaunuoliui ir vargšei našlei, galingiems ir silpniems; atnešė Dievo gailestingumą ir atleidimą; gydė, guodė, suprato; suteikė vilties, visiems pristatė Dievą, kuris domisi kiekvienu vyru ir kiekviena moterimi, kaip kad geras tėvas ar motina savo vaikais. Dievas nelaukė, kad eitume link jo, bet pats, be išskaičiavimo pajudėjo link mūsų. Jėzus išgyveno paprastų žmonių kasdienybę: susigraudino prieš minią, kuri atrodė kaip kaimenė be piemens; verkė dėl Marijos ir Mortos brolio Lozoriaus mirties; pasikvietė muitininką savo mokiniu; patyrė draugo išdavystę. Per jį Dievas mums davė tikrumą, kad yra su mumis, tarpe mūsų.

Per Didžiąją savaitę, - tęsė popiežius, - mes išgyvename viršūnę to meilės plano, kuris aprėpia visą žmonijos ir Dievo santykių istoriją. Jėzus įžengė į Jeruzalę atlikti galutinio veiksmo, kuris apibendrina visą jo gyvenimą; save visiškai dovanoja ir nieko sau nepasilieka, net gyvybės. Per Paskutinę Vakarienę su draugais dalinasi duona ir taure „už mus“. Dievo Sūnus duoda save mums, įteikia į mūsų rankas savo Kūną ir Kraują, kad visada liktų su mumis, kad gyventų tarp mūsų. Alyvų sode, Piloto teisme nesipriešina, atiduoda save; yra Izaijo išpranašautas kenčiantis Tarnas, kuris nusirengia iki mirties.

Jėzus, pasak popiežiaus, nors giliai žmogiškai sukrėstas smurto mirties, pilnai save patiki Tėvo valiai, pilnai atitinka Tėvo meilę ir parodo meilę mums. Ką visa tai reiškia mums? Reiškia, kad tai yra mano, tavo, mūsų kelias. Išgyventi Didžiąją Savaitę sekant Jėzumi reiškia išmokti išeiti iš savęs, eiti susitikti su kitais, eiti link egzistencijos pakraščių, pirmiems žengti žingsnį link brolių ir seserų, ypač tolimiausių, labiausiai užmirštų, kuriems labiausiai reikia supratimo, paguodos ir pagalbos. Yra tiek daug poreikio nešti gailestingą ir meilės turtingą Jėzaus buvimą!

Išgyventi Didžiąją Savaitę reiškia vis labiau įeiti į Dievo, į Kryžiaus logiką, kuri pirmiausia nėra skausmo ir mirties, tačiau meilės ir gyvybę teikiančios savęs dovanos logika. Tai Evangelijos logika. Sekti, lydėti, likti su Jėzumi reiškia „išeiti“: iš savęs pačių, iš savo įprasto ir pavargusio būdo išgyventi tikėjimą, iš pagundos užsidaryti savo schemose, užsidarant kūrybingam Dievo veiksmui. Dievas išėjo iš savęs, kad ateitų tarp mūsų. Tad ir mes, jei norime sekti ir likti su Juo, turime „išeiti“.

Anot popiežiaus Pranciškaus, kai kas galėtų pasakyti: „neturiu laiko“, „turiu daug darbų“, „tai sunku“, „ką galiu savo jėgomis nuveikti?“. Dažnai pasitenkiname keliomis maldelėmis, retkarčiais išsiblaškę sudalyvaujame Mišiose, padarome kelis gerus veiksmus, tačiau neturime drąsos „išeiti“, kad neštumėme Kristų. Esame šiek tiek panašūs į šventąjį Petrą. Vos Jėzus prabilo apie kančią, mirtį ir prisikėlimą, savęs dovaną, meilę visiems, apaštalas jį pasivedė į šoną ir priekaištavo. Nes tai, ką Jėzus sakė, sumaišė jo planus, jo susikurtą saugumą, jo Mesijo idėją. O Jėzus pažvelgė į Petrą ir pasakė vienus iš kiečiausių žodžių Evangelijose: pasitrauk nuo manęs šėtone, tu mąstai ne pagal Dievą, o pagal žmones.

Dievas visada, - kalbėjo Pranciškus, - galvoja su gailestingumu: nepamirškite to. Dievas mąsto gailestingai, yra gailestingas Tėvas. Dievas galvoja kaip tėvas, laukiantis sūnaus ir jį pamatantis grįžtantį iš tolo, nes jo laukė kiekvieną dieną. Toks yra mūsų gailestingas Tėvas. Dievas galvoja kaip samarietis, kuris nepraeina pro nelaimėlį, nežiūri į kitą pusę, tačiau jam padeda, be atlygio, neklausdamas ar jis žydas, ar pagonis, ar turtingas, ar vargšas. Neklausia tokių dalykų ir neprašo nieko. Dievas mąsto kaip ganytojas, kuris savo gyvybę atiduoda, kad apsaugotų ir išgelbėtų avis.

Didžioji Savaitė yra malonės laikas, kurį Viešpats duoda, kad atvertume savo širdies, gyvenimo, parapijos duris; kad „išeitume“ susitikti su kitais, neštume savo tikėjimo šviesą ir džiaugsmą. Visiems linkiu, - baigdamas sakė popiežius, - gerai išgyventi šias dienas sekant su drąsa Viešpatį, nešant savyje jo meilės spindulį visiems tiems, kuriuos sutinkame. (Vatikano radijas)

Pridedame video reportažą, kurį sukūrė Vatikano televizijos centras ir įgarsino Vatikano radijas.