Pirmoji popiežiaus Pranciškaus trečiadienio katechezė. „Išeiti“ iš savęs, iš savo
pavargusio tikėjimo (+video)
Broliai ir seserys, laba diena, džiaugiuosi galėdamas jus sutikti savo pirmojoje bendroje
audiencijoje, - šio trečiadienio ryte sakė popiežius Pranciškus didelei šv. Petro
aikštėje susirinkusiai žmonių miniai.
Šventasis Tėvas pranešė, kad po Velykų
pratęs Tikėjimo metų katechezes, kurias pradėjo jo pirmtakas Benediktas XVI, o šį
trečiadienį kalbėjo apie Verbų sekmadienį prasidėjusią Šventąją Savaitę, visų liturginių
metų centrą, kurios metu lydime Jėzų Kančioje, Mirtyje ir Prisikėlime.
Ką
mums reiškia norėti išgyventi Didžiąją Savaitę? Ką reiškia sekti paskui Jėzų link
Kryžiaus ir Prisikėlimo? – klausė popiežius Pranciškus. – Savo žemiškosios misijos
metu Jėzus keliavo Šventosios Žemės keliais; pakvietė dvylika paprastų žmonių, kad
liktų su juo, dalintųsi jo keliu ir tęstų jo misiją; juos pasirinko iš tautos, kuri
tikėjo Dievo pažadais; kalbėjo visiems, be išimties, didžiūnams ir vargšams, turtingam
jaunuoliui ir vargšei našlei, galingiems ir silpniems; atnešė Dievo gailestingumą
ir atleidimą; gydė, guodė, suprato; suteikė vilties, visiems pristatė Dievą, kuris
domisi kiekvienu vyru ir kiekviena moterimi, kaip kad geras tėvas ar motina savo vaikais.
Dievas nelaukė, kad eitume link jo, bet pats, be išskaičiavimo pajudėjo link mūsų.
Jėzus išgyveno paprastų žmonių kasdienybę: susigraudino prieš minią, kuri atrodė kaip
kaimenė be piemens; verkė dėl Marijos ir Mortos brolio Lozoriaus mirties; pasikvietė
muitininką savo mokiniu; patyrė draugo išdavystę. Per jį Dievas mums davė tikrumą,
kad yra su mumis, tarpe mūsų.
Per Didžiąją savaitę, - tęsė popiežius, - mes
išgyvename viršūnę to meilės plano, kuris aprėpia visą žmonijos ir Dievo santykių
istoriją. Jėzus įžengė į Jeruzalę atlikti galutinio veiksmo, kuris apibendrina visą
jo gyvenimą; save visiškai dovanoja ir nieko sau nepasilieka, net gyvybės. Per Paskutinę
Vakarienę su draugais dalinasi duona ir taure „už mus“. Dievo Sūnus duoda save mums,
įteikia į mūsų rankas savo Kūną ir Kraują, kad visada liktų su mumis, kad gyventų
tarp mūsų. Alyvų sode, Piloto teisme nesipriešina, atiduoda save; yra Izaijo išpranašautas
kenčiantis Tarnas, kuris nusirengia iki mirties.
Jėzus, pasak popiežiaus,
nors giliai žmogiškai sukrėstas smurto mirties, pilnai save patiki Tėvo valiai, pilnai
atitinka Tėvo meilę ir parodo meilę mums. Ką visa tai reiškia mums? Reiškia, kad tai
yra mano, tavo, mūsų kelias. Išgyventi Didžiąją Savaitę sekant Jėzumi reiškia išmokti
išeiti iš savęs, eiti susitikti su kitais, eiti link egzistencijos pakraščių, pirmiems
žengti žingsnį link brolių ir seserų, ypač tolimiausių, labiausiai užmirštų, kuriems
labiausiai reikia supratimo, paguodos ir pagalbos. Yra tiek daug poreikio nešti gailestingą
ir meilės turtingą Jėzaus buvimą!
Išgyventi Didžiąją Savaitę reiškia vis labiau
įeiti į Dievo, į Kryžiaus logiką, kuri pirmiausia nėra skausmo ir mirties, tačiau
meilės ir gyvybę teikiančios savęs dovanos logika. Tai Evangelijos logika. Sekti,
lydėti, likti su Jėzumi reiškia „išeiti“: iš savęs pačių, iš savo įprasto ir pavargusio
būdo išgyventi tikėjimą, iš pagundos užsidaryti savo schemose, užsidarant kūrybingam
Dievo veiksmui. Dievas išėjo iš savęs, kad ateitų tarp mūsų. Tad ir mes, jei norime
sekti ir likti su Juo, turime „išeiti“.
Anot popiežiaus Pranciškaus, kai kas
galėtų pasakyti: „neturiu laiko“, „turiu daug darbų“, „tai sunku“, „ką galiu savo
jėgomis nuveikti?“. Dažnai pasitenkiname keliomis maldelėmis, retkarčiais išsiblaškę
sudalyvaujame Mišiose, padarome kelis gerus veiksmus, tačiau neturime drąsos „išeiti“,
kad neštumėme Kristų. Esame šiek tiek panašūs į šventąjį Petrą. Vos Jėzus prabilo
apie kančią, mirtį ir prisikėlimą, savęs dovaną, meilę visiems, apaštalas jį pasivedė
į šoną ir priekaištavo. Nes tai, ką Jėzus sakė, sumaišė jo planus, jo susikurtą saugumą,
jo Mesijo idėją. O Jėzus pažvelgė į Petrą ir pasakė vienus iš kiečiausių žodžių Evangelijose:
pasitrauk nuo manęs šėtone, tu mąstai ne pagal Dievą, o pagal žmones.
Dievas
visada, - kalbėjo Pranciškus, - galvoja su gailestingumu: nepamirškite to. Dievas
mąsto gailestingai, yra gailestingas Tėvas. Dievas galvoja kaip tėvas, laukiantis
sūnaus ir jį pamatantis grįžtantį iš tolo, nes jo laukė kiekvieną dieną. Toks yra
mūsų gailestingas Tėvas. Dievas galvoja kaip samarietis, kuris nepraeina pro nelaimėlį,
nežiūri į kitą pusę, tačiau jam padeda, be atlygio, neklausdamas ar jis žydas, ar
pagonis, ar turtingas, ar vargšas. Neklausia tokių dalykų ir neprašo nieko. Dievas
mąsto kaip ganytojas, kuris savo gyvybę atiduoda, kad apsaugotų ir išgelbėtų avis.
Didžioji
Savaitė yra malonės laikas, kurį Viešpats duoda, kad atvertume savo širdies, gyvenimo,
parapijos duris; kad „išeitume“ susitikti su kitais, neštume savo tikėjimo šviesą
ir džiaugsmą. Visiems linkiu, - baigdamas sakė popiežius, - gerai išgyventi šias dienas
sekant su drąsa Viešpatį, nešant savyje jo meilės spindulį visiems tiems, kuriuos
sutinkame. (Vatikano radijas)
Pridedame video reportažą, kurį sukūrė Vatikano
televizijos centras ir įgarsino Vatikano radijas.