Penktasis Gavėnios sekmadienis

Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. Auštant jis vėl pasirodė šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie jo, o jis atsisėdęs juos mokė. Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją viduryje ir kreipėsi į jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“ Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės. Jiems nesiliaujant kamantinėti, jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“. Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės. Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų. Pagaliau liko vienas Jėzus ir ten stovinti moteris. Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“ Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie“. Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“. (Jn 8, 1–11)

IR AŠ TAVĘS NEPASMERKSIU, mons. Adolfas Grušas:

Šio sekmadienio Mišių Evangelijoje susiduriame su Rašto mokytojais ir fariziejais, susivienijusiais prieš Jėzų. Jie nutarė patikrinti, ar Nazariečio mokymas gali būti praktiškai įvykdomas. Lengva kalbėti apie kilnius idealus, tačiau ko jie būtų verti, susidūrus su tikrove? Buvo nutarta pastatyti Jėzų į keblią padėtį: jei Jis pritars, kad nusidėjėlė turi būti nužudyta, tai susikirstų su Jo skelbiamu mokymu apie atleidimą ir sukeltų konfliktą su okupantų romėnų valdžia, o jei pasakytų, kad nusidėjėlei reikia dovanoti, tokia nuomonė prieštarautų Mozės Įstatymui.

Žydų tarpe galiojančios įstatymo normos užmušimo akmenimis atveju reikalavo, kad pirmą akmenį mestų nusikaltimo liudininkai, taip prisiimdami atsakomybę už pasmerkimą. Vis dėlto Jėzaus žodžiai: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį“, nereiškia: „Kaip tu, būdamas nusidėjėlis, drįsti teisti kitą žmogų“. Taip suvokdami Išganytojo žodžius faktiškai atimtume bet kokį teisėtumą iš žmonių teismų, nes juose remiamasi įstatymu, o ne teisėjų moralumu, tuo labiau, kad klaidingai suvokimas moralumas gali visiškai nieko bendro neturėti su teisingumu.

Tačiau reikia pastebėti, kad Jėzaus žodžiai paveikė ten susirinkusius kaltintojus, vadinasi, jie tame įžvelgė kitokią prasmę. Ko gero, Jėzus norėjo pasakyti: „Jei kuris iš jūsų yra įsitikinęs, kad, užmušant akmenimis, galima iš visuomenės ir iš savo paties širdies išrauti blogį, tegul ir pradeda bausmę“.

Iš tiesų būtų buvę labai įdomu išgirsti, kokiu tonu Viešpats ištarė šį sakinį…

Jėzus nedalija žmonijos į geruosius ir bloguosius. Jis nėra nusidėjėlės bendrininkas ir negina jos, apkaltindamas kitus. Jis nori, kad pas Jį ateitų taip pat Rašto mokytojai ir fariziejai, ir ne tik todėl, kad priima visus, bet todėl, kad jaučia simpatiją tiems žmonėms, kurie turi drąsos spręsti problemą, remdamiesi teisingumu, o ne emocijomis. Viešpats žino, kad užmušimas akmenimis niekam nėra pramoga, todėl nesunku Jo žodžiuose įžvelgti tikrą ir nuoširdžią meilę. Neveltui tiek prieš pasakydamas savo ištarmę, tiek po jos Išganytojas tylėdamas kažką rašo ant žemės. Tai beginklio žmogaus pozicija, leidžianti visiems ramiai apsvarstyti išgirstą tiesą. Jei Jėzus būtų elgęsis kitaip, nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę: moters užmušimu, pykčiu ar atviru priešiškumu. Aišku viena: tada būtų tekę turėti reikalų su apmaudo apakintomis sąžinėmis.

Pirmieji iš neįvykusios bausmės vietos pradėjo trauktis vyriausieji, turintys daugiausia patirties. Jie traukėsi ne todėl, kad žinojo esą nusidėjėliai, bet todėl, kad suvokė, jog mirties bausmė ne tik kad neatneša ramybės, bet visų pirma niekada nieko nepakeitė. Galų gale ta nusidėjėlė nėra pirma ir tikrai ne paskutinė…

Pasitraukti pirmam reikėjo drąsos, ir vien dėl to šis žmogus užsitarnauja ypatingos pagarbos.
žmogaus širdis nesikeičia, jei gyvenama baimės atmosferoje, kai bandoma moralę pakelti, už nusikaltimą užmušant akmenimis. Galbūt baimė ir gali duoti kokį nors efektą, bet jis bus laikinas. Dievas žino, kad problemą reikia spręsti kitaip, todėl į pasaulį siunčia savo Sūnų. Tai ir yra svarbiausiai ir esminis visos šios istorijos momentas. Jėzus teisingumo problemą sprendžia, ant savo pečių pasiimdamas pasaulio nuodėmę.

Įsivaizduočiau, kad Jėzus į nusidėjėlę galėjo kreiptis taip: „Moterie, esu pasirengęs už tavo kaltę sumokėti savimi. Jei įstatymas sako, kad kažkam reikia mirti, norint atkurti socialinę tvarką, verčiau mirsiu aš, negu tu, vien todėl, kad turėtum galimybę pradėti iš naujo. Pasitikiu tavimi ir savo meilės galia. Manau, kad jeigu apmąstysi mano mirtį už tave, pasijusi tokia mylima, kad daugiau niekuomet nejausi būtinybės nusidėti, nes aš būsiu tuo meilės šaltiniu, kurio visuomet ieškai. Dabar eik, tačiau, jei bus sunkumų grįžti į namus, žinok, kad mano bendruomenė visuomet pasiryžusi tave priimti“.

Aišku, tokių Viešpaties žodžių neužrašė nė vienas evangelistas, tačiau kaip tik taip suvokiame Jėzaus kančios prasmę. Jis miršta už mus.

Už mane…