Pranciškus: Dievo gailestingumas yra nesuvokiama gelmė, bet ir pati stipriausia Viešpaties
žinia
Penktojo Gavėnios sekmadienio Mišios Vatikano Šv. Onos parapijos tikintiesiems buvo
nepaprastos. Jas aukojo popiežius Pranciškus, palydimas dviejų kardinolų. Homiliją
pasakė Popiežius, paaiškindamas Mišių Evangelijos pasakojimą apie Jėzaus gailestingumą,
paliudytą moteriai, kurią šventyklos fariziejai apkaltino svetimaujant. Popiežiaus
homilija buvo trumpa, todėl ją visą ir perduosime:
„Tai gražu. Pirmiausiai
Jėzus yra vienas, ant kalno meldžiasi. Jis meldėsi vienas. Paskui vėl nuėjo į šventyklą
ir visi žmonės rinkosi prie jo. Jėzus tarp žmonių. Paskui, jį paliko vieną su moterimi.
Jėzaus vienas, tačiau toji vienatvė vaisinga: malda su Tėvu ir gailestingumas, paliudytas
moteriai. Tai ypatingai gražu, nes gailestingumas yra Bažnyčios nūdienos žinia. Tačiau
ne visi žmonės vienodo nusistatymo. Visi žmonės rinkosi prie jo, o jis atsisėdęs juos
mokė. Tai buvo žmonės, kurie norėjo klausytis Jėzaus žodžių. Tai atviros širdies žmonės,
trokštantys Dievo žodžio. Buvo kitų, kurie buvo šalti viskam, jų širdys buvo užkietėjusios.
Ir buvo tie, kurie svetimavo su moterimi. „Klausyk mokytojau, ji yra šiokia ir tokia...
Turime įvykdyti tai, ką Mozė yra liepęs daryti su tokiomis moterimis“. Manau, kad
ir mes esame tokie žmonės, kurie iš vienos pusės norime klausytis Jėzaus, tačiau iš
kitos - mums patiks kitus pliekti, ar ne taip?, kitus smerkti. Jėzaus žinia būtent
ir yra: gailestingumas. Man, ir tai sakau nuolankiai, tai yra pati stipriausia Viešpaties
žinia: gailestingumas. Jis pats tai pasakė: „neatėjau dėl teisiųjų, teisieji patys
pasiteisina. Brangusis Viešpatie, jei tu tai gali, aš negaliu. Tačiau jie mano, kad
gali. Aš atėjau dėl nusidėjėlių“. Prisiminkite apkalbas po Mato pašaukimo: „Bet jis
susidėjo su nusidėjėliais!“ Ir tikrai jis atėjo dėl mūsų, kai atpažįstame, jog esame
nusidėjėliai. Tačiau jei esame kaip anas fariziejus prie altoriaus: „Dėkoju tau Viešpatie,
nes nesu kaip visi kiti, ir visai ne kaip tasai muitininkas prie durų...“, nepažįstame
Viešpaties širdies ir niekuomet negalėsime džiaugtis jo gailestingumu. Ne taip jau
paprasta pasitikėti Dievo gailestingumu. Tai nesuvokiama gelmė. Tačiau turime taip
daryti! „Klausyk tėve, jei žinotum koks mano gyvenimas, šitaip nekalbėtum“. „Kodėl?,
ką padarei?“. „Aš, ypatingai daug prisidirbau!“ „Dar geriau! Eik pas Jėzų, Jam patinka
jei jam išsikalbi šituos dalykus“. Jis juos užmiršta: Jis ypatingu būdu sugeba užmiršti.
Jis užmiršta, tave pabučiuoja, apkabina ir pasako: „Ir aš tavęs nepasmerksiu. Eik,
daugiau nebenusidėk. Tai vienintelis jo patarimas tau“. Po mėnesio, vėl esame panašioje
situacijoje... grįžtame pas Viešpatį . Tačiau Viešpats niekuomet nepailsta atleisti,
niekuomet! Tai mes, kurie pailstame prašyti Jo atleidimo. Todėl prašykime malonės,
kad nepailstume prašyti atleidimo, nes Jis niekuomet nepailsta atleisti. Prašykime
šios malonės.“
Po Mišių popiežių pasveikino šv. Onos parapijos klebonas ir
paties popiežiaus vikaras Vatikane, kardinolas Comastri, kuris pasidalijo konklavos
kardinolų įspūdžiais, kaip jie nustebo pirmą kartą išgirdę naujojo popiežius pasirinktą
vardą Pranciškus, taip pat įspūdžiais iš balkono, kai popiežius Pranciškus prisistatė
žmonėms šv. Petro aikštėje. Nuo balkonų, kuriuose stovėjo kardinolai, garsiakalbiai
buvo nukreipti į žmonių pusę, todėl jie negirdėjo ir nesuprato kas įvyko, kad minia
vienu metu staiga nuščiuvo, nežinojo, kad popiežius Pranciškus paprašė susirinkusiųjų,
kad jie melstų Dievą jį laimini ir kad tada jis savo ruožtu galėtų visus palaiminti.
Galop
į Vatikano šv. Onos parapijos bendruomenę kreipėsi ir popiežius Pranciškus, kuris
visiems pristatė Mišiose dalyvavusį kunigą, Urugvajuje jau daug metų globojantį gatvės
vaikus, taip pat ir narkomanus. Baigę jo įsteigtą mokyklą jaunimas įgijo diplomus,
susirado darbus, tiki ir myli Jėzų, kalbėjo popiežius, drauge visų paprašė už kunigą
pasimelsti. (Vatikano radijas)