Ketvirtasis Gavėnios sekmadienis

Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“. Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą:

Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: „Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį“. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį. Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo. Tada susimąstė ir tarė: „Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!“ Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.

Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi...“ Bet tėvas įsakė tarnams: „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado“. Ir jie pradėjo linksmintis.

Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: „Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko“. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: „Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį“. Tėvas atsakė: „Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!'“ (Lk 15,1-3.11-32)

PALAIDŪNAI, Mons. Adolfas Grušas

Šio sekmadienio Mišių Evangelijoje girdimas palyginimas savotiškai nusako visa tai, ką Jėzus iš Nazareto skelbė ištisus trejus savo žemiškojo gyvenimo metus. Tai puslapis, kuriame visi galime atpažinti save, ir kuriame matome tikrą Dievo veidą. Tai jaudinantis ir drauge guodžiantis pasakojimas, vienas iš tų, kurio, sykį perskaičius, užmiršti jau nebeįmanoma.

Pasakojimas apie palaidūną sūnų…

Jame kalbama apie tėvą, turintį du jau suaugusius sūnus ir ūkį, kuriuo reikia rūpintis. Vyresnysis sūnus tėvui nekelia jokių problemų: jis rimtas, darbštus, pagarbus tėvo atžvilgiu, tuo tarpu jaunesnysis yra kankinamas nerimo, nepakelia kasdienybės monotonijos. Jam norisi pamatyti pasaulį, pasinerti į gražų gyvenimą, kuris, jo nuomone, yra visur kitur, išskyrus tėvo namus. Apsėstas troškimo išvysti pasaulį jis pareikalauja iš tėvo ir gauna jam priklausančią palikimo dalį (tik įsivaizduokime: tai, kas jam atitektų po tėvo mirties!) ir išvyksta į tolimą šalį, ten, kur galima tenkinti savo troškimus, nesirūpinant ateitimi. Vis dėlto ir ten reikalingi pinigai, kurie, kaip visada, pasibaigia netikėtai, ir namus apleidęs sūnus greitai nugrimzta į skurdą. Priverstas dirbti (kiaulių ganymas buvo pats purviniausias darbas, kokį tik tegalėjo įsivaizduoti žydas) ir, nežiūrint to, kęsdamas nuolatinį alkį, jis prisimena, kad tėvo namuose pats menkiausias samdinys valgydavo kur kas geriau. Šis palyginimas ir priverčia jį nuspręsti: „Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu jam: Tėve, nusidėjau dangui ir tau: jau nebesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu“. Tai pasakęs sūnus palaidūnas, apskuręs ir alkanas, leidžiasi į tėvo namus…

Tėvas, nors ir gerbdamas sūnaus laisvę klysti, niekuomet nenustojo tikėjęs jo atsivertimu. Kaip tik todėl, vos tik pamatęs grįžtantį sūnų „labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo“. Sūnūs pradėjo sakyti tėvui iš anksto parengtą atsiprašymo kalbelę, tačiau šis nė neleido baigti, vietoje to įsakydamas tarnams parodyti grįžusiam paklydėliui kuo didžiausią pagarbą. Sūnui skirti patys gražiausi rūbai, sandalai ir žiedas ant piršto – ženklas, kad jis taip pat yra tų namų šeimininkas. Iškeliama puota, kuriai papjaunamas nupenėtas veršis ir nuskamba tėvo žodžiai: „Puotaukime, linksminkimės, nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado“.

Istorijos prasmė visiškai aiški. Jėzus tėvo asmenyje mums parodo „savo ir mūsų Tėvą“, Tėvą, kuris yra danguje, tuo tarpu tiek vieno, tiek kito sūnaus paveiksle galime nesunkiai atrasti save. Būname išvargę ir nelaimingi, kaip sūnus palaidūnas, matantis savo nelaimę, bet pamirštantis, kad pats save į ją įstūmė. Lygiai taip pat ne kartą elgiamės, kaip vyresnysis sūnus, nepatenkintas tėvo elgesiu ir jam priekaištaujantis: „Štai jau tiek metų tau tarnauju, ir niekad tavo įsakymų neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su bloga draugija, tu iš karto jam papjovei peniukšlį“.

„Vaikeli, tu visuomet esi su manimi ir visa, kas mano, yra ir tavo,“- mėgina aiškinti tėvas, tačiau atrodo, kad švelnumas ir mieli žodžiai vyresniojo sūnaus neįtikino… neįtikino to, kuris pavydėjo kitam Dievo malonės ir atlaidumo.

Jei vadovautumės vien tik teisingumo principu, tektų pripažinti, kad vyresnysis sūnus neklysta. Tačiau neįmanoma gyventi, vadovaujantis vien teisingumu: griežtas vyresniojo brolio elgesys parodo, kad jam trūksta širdingumo, kad jis nejautrus netgi savo artimiesiems, nemoka nei mylėti, nei atpažinti jį supančios meilės. Jei reiktų pasirinkti tarp dviejų brolių, tikriausiai, daugiau simpatijų atitektų jaunesniajam, kuris, tiesa, suklydo, tačiau sugebėjo sugrįžti, negu vyresniajam, nė per milimetrą neatsitraukusiam nuo savo įsitikinimų ir nesugebėjusiam parodyti gailestingumo.

Vis dėlto aukščiau abiejų sūnų iškyla kilnus tėvo, bėgančio pasitikti paklydėlio sūnaus ir primenančio kitam, kad niekuomet nesiliovė jo mylėjęs, paveikslas. Šio palyginimo centrinė figūra yra tėvas, ir neveltui sakoma, kad šį palyginimą labiau tiktų vadinti palyginimu apie gailestingąjį tėvą. Tiesa, mes, žmonės, kartkartėmis pakeliantys akis nuo savo gyvenimo klystkelių painiavos, verčiau esame linkę kalbėti apie palaidūną sūnų. Jis mums artimesnis…

Mes panašūs į jį… Kad tik būtume panašūs ir savo sugrįžimu pas Tėvą…