Jau ankstų antradienio rytą visi rinkti naujo popiežiaus į Romą atvykę kardinolai
persikėlė į šv. Mortos namus. Šie namai buvo pastatyti dar Jono Pauliaus II pontifikato
metu. Konklavos metu juose gyvena kardinolai rinkėjai. Kitu, įprastiniu Bažnyčios
gyvenimo metu, šituose namuose apsistoja popiežių ir Romos Kurijos institucijas lankantys
vyskupai.
10 val. Romos laiku Šv. Petro bazilikoje prasidėjo Kardinolų kolegijos
dekano kard. Angelo Sodano aukojamos Mišios už renkamą Popiežių - „pro eligendo Romano
Pontifice“. Kartu su kardinolu dekanu koncelebravo visi naujo popiežiaus rinkėjai.
Kardinolo
A. Sodano homilijos vertimas
„Viešpatie, tavo malones, tavo gailestingumą
giedosiu per amžius“. Dar kartą ši giesmė skambėjo prie apaštalo Petro kapo, šią svarbią
Šventosios Kristaus Bažnyčios istorijos valandą. 88 psalmės žodžiais mūsų lūpos dėkoja,
šlovina ir maldauja Tėvą, kuris yra Danguje. “Misericordias Domini in aeternum
cantabo” – šis gražus lotyniškas tekstas mus pakvietė kontempliuoti Tą, kuris
visą laiką su meile Bažnyčią, ją palaiko kelionėje per amžius ir gaivina savo Šventąja
Dvasia.
Ir mes šitokių jausmų kupini norime save kartu su Kristumi aukoti Tėvui
esančiam Danguje ir dėkoti jam už tai, kad nuolat meilingai globoja savo Šventąją
Bažnyčią ir ypač šviesųjį pontifikatą, kurį savo gyvenimu ir darbais mums padovanojo
265-sis Petro Įpėdinis, mylimas ir gerbiamas Popiežius Benediktas XVI, kuriam šią
akimirką dar kartą išreiškiame dėkingumą.
Tuo pat metu trokštame maldauti Viešpatį,
kad per Tėvų Kardinolų ganytojišką uolumą, Jis savo Šventajai Bažnyčiai greitai suteiktų
kitą Gerą Ganytoją. Šią valandą mus palaiko tikėjimas Kristaus žodžiais apie Bažnyčios
tvirtumą. Jėzus juk pasakė Petrui: „tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu
savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16,18).
Mano broliai, Dievo
Žodžio skaitiniai, kuriuos ką tik girdėjome, gali mums padėti geriau suprasti misiją,
kurią Kristus suteikė Petrui ir jo Įpėdiniams.
1. Meilės žinia
Pirmajame
skaitinyje girdėjome garsiąją mesijinę pranašystę iš Izaijo knygos antros dalies,
vadinamos „Paguodos knyga“ (Iz 40-66). Tai pranašystė, skirta Babilonijos tremčiai
pasmerktai Izraelio tautai. Jai Dievas pažada atsisiųsti Mesiją, kupiną gailestingumo,
Mesiją kuris tars: „Dievo dvasia ant manęs... Jisai mane pasiuntė nešti džiugiosios
naujienos vargdieniams, gydyti tų, kurių širdis prislėgta, skelbti belaisvių išvadavimo,
kalinių paleidimo, pagarsinti Viešpaties malonės metų“ (Iz 61,1-3).
Ši pranašystė
visiškai išsipildė Jėzuje, atėjusiame į pasaulį įkūnyti Tėvo meilės žmonėms. Ši meilė
tampa ypatingai regima kai susiduria su kančia, neteisingumu, skurdu, su visokiu žmogaus
silpnumu, fiziniu ir moraliniu. Apie tai kalbama garsioje Jono Pauliaus II enciklikoje
„Dives in misericordia“, kurioje pasakyta: „Dievo meilės reiškimosi būdas Biblijos
kalba vadinasi „gailestingumas“ (3).
Šią gailestingumo misiją Kristus suteikė
savo Bažnyčios ganytojams. Tai rimtas įpareigojimas kiekvienam kunigui ir vyskupui,
bet ypač Romos Vyskupui, Visuotinės Bažnyčios ganytojui. Jėzus tarė Petrui: „Simonai,
Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitie? ... Ganyk mano avinėlius“ (Jn 21,15).
Šiuos Jėzaus žodžius šv. Augustinas taip komentuoja: „tebūnie meilės darbas Viešpaties
kaimenės ganymas“ - „sit amoris officium pascere dominicum gregem“. (In
Iohannis Evangelium, 123, 5)
Tikrai ši meilė skatina Bažnyčios ganytojus
vykdyti jų misiją visų laikų žmonių labui, nuo paprasto labdaringo patarnavimo iki
pačios aukščiausios tarnystės – perduoti žmonėms Evangelijos šviesą ir malonės galią.
Benediktas
XVI tai nurodė savo žinioje šių metų Gavėniai. Tame dokumente skaitome: „Kartais iš
tiesų linkstama „meilės“ sąvoką apriboti solidarumu ar tiesiog humanitarine pagalba.
Priešingai, svarbu neužmiršti, kad didžiausias meilės darbas yra kaip tik evangelizacija,
t. y. „žodžio tarnyba“. Nieko nėra naudingesnio – vadinasi, ir geradariškesnio – artimui,
kaip kartu laužyti Dievo žodžio duoną, dalytis su juo Evangelijos Gerąja Naujiena,
įvesdinti jį į santykį su Dievu: evangelizacija yra iškiliausias ir visapusiškiausias
žmogaus asmens skatinimas. Dievo tarnas popiežius Paulius VI enciklikoje Populorum
progressio rašė, kad Kristaus skelbimas yra pirmutinis ir pagrindinis vystymosi veiksnys
(plg. 16)“
2. Vienybės žinia
Antrasis skaitinys paimtas iš Laiško
efeziečiams, kurį apaštalas Paulius rašė šiame Romos mieste, pirmojo savo įkalinimo
metu (62-63 m.).
Šiame laiške Paulius kalba apie Kristaus ir Bažnyčios slėpinį.
Po pirmosios laiško dalies, labiau doktrininės (1-3 skyriai), antroji, kurios ištrauką
ką tik girdėjome, parašyta labiau ganytojišku tonu (4-6 skyriai). Šioje teksto dalyje
Paulius kalba apie pradžioje paskelbto mokymo praktines pasekmes ir pradeda labai
karštu raginimu saugoti Bažnyčios vienybę: „Taigi aš, kalinys Viešpatyje, raginu jus
elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu bei meilumu,
su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę, uoliai sergėkite Dvasios vienybę
taikos ryšiais“ (Ef 4,1-3).
Šv. Paulius paskui aiškina, kad Bažnyčios vienybėje
yra dovanų įvairovė, kuri remiasi daugiaforme Kristaus malone, tačiau ši dovanų įvairovė
skirta tam, kad ugdytų vieną Kristaus kūną. „Tai jis paskyrė vienus apaštalais, kitus
pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad padarytų šventuosius tinkamus
tarnystės darbui, Kristaus kūno ugdymui“ (4,11-12).
Būtent dėl savo Mistinio
Kūno vienybės Kristus atsiuntė savo Šventąją Dvasią ir paskyrė savo apaštalus, tarp
kurių pirmauja Petras kaip regimas Bažnyčios vienybės pamatas.
Minėtame tekste
šv. Paulius moko, kad ir mes visi turime prisidėti prie Bažnyčios vienybės ugdymo,
kad būtų „jo visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairiais ryšiais, savaip
veikiant kiekvienai daliai“ (Ef 4,16).
3. Popiežiaus misija
Broliai
ir seserys Viešpatyje, šios dienos Evangelija mus grąžina į paskutinę vakarienę, kuomet
Viešpats tarė savo apaštalams: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip
aš jus mylėjau“ (15,12). Šis tekstas, papildo tai ką pirmajame skaitinyje pranašas
Izaijas sakė apie Mesijo veikimą, primena, kad svarbiausia kiekvieno Bažnyčios ganytojo
savybė turi būti meilė. Ta meilė, kuri skatina netgi gyvybę už brolius atiduoti. Jėzus
mums sako: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15,12).
Kiekvienas
geras ganytojas guldo gyvybę už savo avis (plg. Jn 10,15). Toks visų pirma turi būti
Petro Įpėdinis, Visuotinės Bažnyčios ganytojas. Juos kilnesnė ir visuotinesnė tarnystė,
tuo didesnė turi būti ir Ganytojo meilė. Dėl to kiekvieno Petro Įpėdinio širdyje turi
nuolat skambėti Dieviškojo Mokytojo žodžiai kitados skirti Galilėjos žvejui: “Diligis
me plus his? Pasce agnos meos… pasce oves meas”- “Simonai,
Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitie? ... Ganyk mano avinėlius... Ganyk mano
avis“ (Jn 21,15-17).
Vykdydami šią meilės Bažnyčiai ir visai žmonijai tarnystę,
paskutinieji popiežiai ėmėsi įvairių iniciatyvų siekdami tautų ir tarptautinės bendruomenės
gerovės, ugdydami teisingumą ir taiką. Melskimės, kad būsimas popiežius nepaliaudamas
tęstų šią misiją pasaulio mastu.
Ši tarnystė juk priklauso giliajai Bažnyčios
prigimčiai. Tai mums priminė popiežius Benediktas XVI sakydamas: „Gailestingoji meilė
Bažnyčiai yra neatsiejama nuo jos prigimties, būtina jos pačios esmės išraiška“ (plg.
Deus caritas est 25). Tai visos Bažnyčios, bet ypač Romos Bažnyčios misija. Tai gražiai
išreiškė šv. Ignotas Antiochietis, sakydamas, kad Romos Bažnyčia „vadovauja meilei“.
Mano
broliai, melskimės, kad Viešpats mums duotų popiežių, kuris dosnia širdimi vykdytų
šią kilnią misiją. To prašome užtariant Švenčiausiajai Mergele Marijai, Apaštalų Karalienei
ir visiems kankiniams bei šventiesiems, kurie amžių eigoje padarė šlovingą šią Romos
Bažnyčią. Amen.