„Bažnyčios kartu už žmogaus teises“

Taip buvo pavadinta Helsinkyje surengta konferencija, kurioje dalyvavo apie 60 delegatų, priklausančių įvairioms Europos Bažnyčių konferencijos narėms. Europos Bažnyčių konferencijai priklauso 115 ortodoksų, protestantų, anglikonų ir senkatalikių Bažnyčių, taip pat keturiasdešimt asocijuotų organizacijų. Katalikų Bažnyčia šiai organizacijai nepriklauso, tačiau nuolatos, dažnai ir glaudžiai bendradarbiauja su ja.

Konferencijoje Helsinkyje buvo kalbama apie ryšį tarp žmogaus teisių ir žmogaus orumo, apie kolektyvines ir individualias teises, apie žmogaus teisių intrumentalizavimą ir politizavimą, apie tokius šiandienai jautrius klausimus, kaip mažumų ir migrantų teisės.

Kodėl krikščionys turi remti žmogaus teises ir dirbti dėl jų įgyvendinimo? Apie tai kalbama Europos Bažnyčių konferencijos parengtame vadovėlyje, kurio pirmoje dalyje aptariamas daugiau teorinis aspektas, krikščioniška žmogaus teisių perspektyva, antroje padedama orientuotis konkrečiame socialiniame ir politiniame įsipareigojime.

Krikščioniškų Bažnyčių santykis su žmogaus teisių idėja ir jų įgyvendinimu nėra paprastas, vienaplanis. Daug kas sutinka, kad krikščioniška asmens samprata yra kertinis akmuo, ant kurio pastatyta žmogaus teisių idėja ir žmogaus teisių sistemos.

Vienas iš pamatinių krikščioniškų doktrinos principų yra teiginys, kad vyras ir moteris yra sukurti pagal Dievo paveikslą, apie tai kalbama Pradžios knygoje. Žmogaus egzistencija turi dieviškas ištakas. Tai, viena vertus, reiškia, kad turime ryšį su Dievu. Kita vertus, turime ryšį ir vienas su kitu, nes visi esame Dievo vaikai. Natūralu siekti, kad tas ryšys būtų teisingas ir harmoningas. Natūralu reaguoti, jei matome, kad milijonai kenčia nuo neteisybės, smurto, skurdo, nelygybės, rasizmo.

Jei žmogaus teisių idėja turi senas dvasines krikščioniškas šaknis, tai konkretus krikščioniškų Bažnyčių Europoje įsipareigojimas dėl žmogaus teisių yra sąlyginai naujas. Žinoma, pavieniai asmenys ar nedidelės krikščionių grupelės veikė dar XIX amžiuje, tačiau visuotinis Bažnyčių Europos kontinente įsipareigojimas siekia tik XX amžių, ypač jo vidurį, pokario laikus.

Tai galima suprasti žinant istorinį kontekstą. Didžiosios XIX amžiaus politinės permainos, ankstesnių politinių struktūrų, per šimtmečius susijusių su krikščionybe, griovimas ir naikinimas daug kam pasirodė esąs taip pat sukilimas prieš Dievą ir Jo tvarką. Kita vertus, kai kurių revoliucionierių antiklerikalizmas ir agresyvus nusiteikimas bažnytinių institucijų atžvilgiu taip pat nepadėjo Bažnyčiai perimti iš jų žmogaus teisių vėliavą.

Tačiau gerokai skirtinga buvo krikščionybės ir žmogaus teisių santykių raida naujajame žemyne, Amerikoje. Čia atvykusios krikščionių bendruomenės buvo dažnai patyrusios daugumos spaudimą ar persekiojimą. Todėl tokiuose svarbiuose Amerikos demokratijos ir žmogaus teisių dokumentuose, kaip kad 1776 metų Virginijos deklaracijoje, dar prieš Prancūzijos revoliuciją, jau įtvirtinta individualių teisių ir laisvių, ypač religijos laisvės apsauga.

Tačiau po dviejų Pasaulinių karų patirties, po totalitarinės ir tragiškos nacionalistinės bei etninės arogancijos patirties, tiek pavieniai krikščionių intelektualai, tiek Bažnyčios tvirtai ir negrįžtamai pasisakė už politines žmogaus teisių sistemas kaip priemonę užtikrinti asmens orumo apsaugą.

Žinoma, diskusija nėra baigta. Kaip minėta, krikščioniška asmens samprata grindžia nelygstamą asmens orumą, bet taip pat priešinasi bandymams žmogų suvokti kaip absoliučiai autonomišką, uždarą, save visiškai apsprendžiantį, nepriklausomą nuo kitų ir nuo Dievo. Iš kitos pusės, suprantama, kad po XX amžiaus totalitarinių sistemų patirties ypatingai buvo akcentuotos pavienių individų teisės. Tačiau kai kurios teisės yra įmanomos tik veikiant su kitais, bendruomenėje. Šios kolektyvinės ir bendruomeninės teisės, mažiau išplėtos, yra svarbios religinėms bendruomenėms. (Vatikano radijas)