Šimtai tikinčiųjų iš Žemaitijos tęsia savo jubiliejinę piligrimystę Romoje. Pirmadienį,
kovo 4 d. Mišiomis Romos Švenčiausiojo Jėzaus vardo bažnyčioje buvo švenčiamas Lietuvos
globėjo šv. Kazimiero liturginis minėjimas.
Švenčiausiojo Jėzaus vardo bažnyčia,
romiečių paprastai vadinama Jėzaus bažnyčia (Gesù), ypatinga. Tai šešioliktojo amžiaus
pabaigoje pastatyta pagrindinė Jėzaus Draugijos bažnyčia. Šalia jos esančioje kolegijoje
gyveno jėzuitų pradininkas šv. Ignacas Lojola. Iš čia jis siuntė misionierius į tolimiausius
pasaulio kraštus. Šioje bažnyčioje saugomos šv. Ignaco relikvijos. Čia palaidotas
ir 1600 m. Romoje miręs Vilniaus ir vėliau Krokuvos vyskupas kardinolas Jurgis Radvila.
Žemaičių jubiliejaus iškilmingam minėjimui ši bažnyčia pasirinkta ir dėl čia palaidoto
kardinolo ryšių su Lietuva, ir visų pirma dėl jėzuitų indėlio į Žemaitijos evangelizavimą.
Šv.
Kazimiero šventės Mišioms Romos Švenčiausiojo Jėzaus vardo bažnyčioje vadovavęs Telšių
vyskupas Jonas Boruta SJ homilijoje pirmiausia priminė Žemaitijoje nuo seno gyvą šv.
Kazimiero kultą, kurio pagrindinis židinys nuo devynioliktojo amžiaus yra Vėžaičių
Šv. Kazimiero bažnyčia. Toliau, cituojant Zenoną Ivinskį, homilijoje buvo prisiminta
šventojo Karalaičio biografija, o taip pat šv. Kazimiero mirties 400 m. sukaktis ir
šia proga palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II iniciatyva surengtas iškilmingas
minėjimas švęstas 1984 m. kovo 4 d. Vysk. Jonas Boruta perskaitė ilgoką ta proga sakytos
Jono Pauliaus II homilijos ištrauką.
Šia proga skelbiame visą Šventojo
Tėvo kalbos tekstą.
1. „Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas
esu šventas“ (Kun 19,2).
Tais pirmojo šiandienės liturgijos skaitinio
žodžiais drauge su jumis, Broliai ir Seserys, mintimis ir širdimi persikeliu prie
šv. Kazimiero kapo Vilniuje. Šiemet sueina penki šimtmečiai nuo dienos, kai to šventojo
visai Bažnyčiai brangios relikvijos buvo padėtos tarp savo tautiečių gimtojoje žemėje.
Jau penkis šimtmečius Lietuvos Globėjas šv. Kazimieras gyvena savo tautoje su visu
šventumo paveldu - gyvena kaip Atpirkimo paslapties liudytojas ir kaip ženklas tos
vilties, kuria esame išgelbėti (Rom 8, 24). Jau penki šimtmečiai, kai jis kalba savo
tautiečiams ir drauge savo broliams ir seserims tikėjimo ir švento krikšto malonėje:
„Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas“.
2. Vakar
Bažnyčia Lietuvoje pradėjo šv. Kazimiero mirties 500 metų jubiliejaus minėjimą, jos
vyskupams dalyvaujant iškilmingoje koncelebracijoje ant Šventojo kapo. Norime šio
jubiliejaus minėjimą pradėti ir čia, Šv. Petro bazilikoje, kuri yra regimas Bažnyčios
vienybės centras. Tokiu būdu visuotinė Bažnyčia išreiškia savo katalikiškąją vienybę
su ta Bažnyčia, kuri Lietuvoje susitelkia ties per penkis šimtmečius išaugusia šv.
Kazimiero tradiciją. Galima sakyti, kad visa visuotinė Bažnyčia drauge su Romos vyskupu
ir šv. Petro įpėdiniu pradeda dvasinę maldos kelionę į tą Vilniaus šventovę, kur ilsisi
šventasis Lietuvos globėjas. Tai tikėjimo ir meilės kelionė, kuri mus sujungia ir
vienija Jėzuje Kristuje, Dievo Sūnuje ir Marijos Sūnuje; sujungia kaip Dievo Tėvo
įsūnius, kaip tos pačios didžiosios Tiesos liudytojus — Tiesos, kuri išlaisvina žmogų
Šventosios Dvasios jėga.
3. Šv. Kazimiero prisiminimas yra brangus
sūnums ir dukterims tos žemės, kuri kitados vystėsi Gedimino giminės didžiųjų kunigaikščių
ir Jogailaičių dinastijos valdžioje. Mane patį iki širdies gelmių jaudina prisiminimas
to fakto, kad šitas Šventasis yra gimęs Krokuvos karališkoje pilyje 1458 metais ir
kad jis yra didžiojo Jogailaičio Kazimiero, Lenkijos karaliaus ir drauge didžiojo
Lietuvos kunigaikščio, sūnus; kad jo motina buvo Elzbieta Habsburgaitė, vadinama „karalių
motina“. Kazimieras iš tėvo paveldėjo vardą. Jis buvo kilęs iš tos didžiosios giminės,
kuri pakrikštijo Lietuvą 1386 m.
Kiek daug pasako jau vien faktas, kad
to krikšto paveldas per trumpą laiką išaugino tokį brandų šventumo vaisių! Kiek daug
pasako tai, kad toj pačioj vietoj, kur protėviai priėmė tą istorinės reikšmės krikštą
- tai yra Vilniuje - nepraėjus nė šimtmečiui, buvo palaidotas Šventasis! Jame pasitvirtino
tas pašaukimas į šventumą, kuris yra perduodamas visai Dievo Tautai ir per kartų kartas
spinduliuoja į visus šv. Kazimiero tautiečius. Be to, Lietuvoje, Lenkijoje, o taip
pat ir kitose krikščioniškose tautose, netrūksta tokių, kurie per krikštą priima Kazimiero
vardą, trokšdami kad jis būtų jiems vadu ir pavyzdžiu krikščioniškojo gyvenimo kelyje.
4.
Žemiškasis Kazimiero kelias buvo trumpas - 26 metai. Bet galima guostis Šv. Rašto
žodžiais, kad tas neilgas gyvenimas „per trumpą laiką pasiekė tobulybės“ (Išm
4, 13). Žmogaus gyvenimo matas juk iš tikrųjų yra moralinis subrendimas, o ypač Dievo
ir artimo meilės laipsnis, - meilės, kuria žmogus įstengia pripildyti visas savo gyvenimo
dienas. Apie tai mums kalba šiandieninės liturgijos skaitiniai: tiek psalmės autorius,
tiek apaštalas šv. Paulius laiške Filipiečiam, tiek pagaliau šv. Jonas savo Evangelijoje.
Jogailaičių
šeimos atžalai šv. Kazimierui teisingai galima taikyti psalmės žodžius: štai „tasai
kurs nesuteptas vaikšto, kas elgiasi teisingai, kas iš širdies kalba tiesą“ (Ps 14/15/2),
tuo nurodant didelį jo gyvenimo kilnumą. Jo vardan jis - kaip liudija istorikai -
nevengdavo paveikti savo tėvą karalių, kai to reikalaudavo teisingumas valdinių atžvilgiu.
Kazimieras
pirmiausia buvo Jėzaus Kristaus mokinys ir sekėjas, kuris apie save galėtų pasakyti
apaštalo šv. Pauliaus žodžius: „Aš ryžausi netekti visko ir viską laikau sąšlavomis,
kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau jame“ (Fil 3, 8,9). Šis didis troškimas buvo apėmęs
visą jo sielą tarytum kokia vidinė liepsna. Jis buvo kaip tasai Evangelijos „atletas“,
kuris be paliovos „veržiasi į ateitį“, bėga į tikslą... (plg. Fil 3, 13-14). Kazimieras
vėlesniųjų kartų atmintyje išliko kaip uolus asketas, kuris pasitenkina mažais dalykais
ir pats iš savęs daug reikalauja.
5. Šventumo, kuriuo ta jauna siela
priartėjo prie Dievo Jėzuje Kristuje, pagrindinė versmė buvo meilė. Jėzaus Kristaus
duotasis meilės įsakymas Kazimierui buvo tarytum maistas, kuriuo jis nuolat
maitino savo mintis, jausmus ir darbus.
„Pasilikti Jėzaus Kristaus meilėje“
Kazimieras diena iš dienos išmoko iš savo Dieviškojo Mokytojo, kuris sako: „Kaip mane
Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano
įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku
jo meilėje“ (Jn 15, 9-11).
Taigi, Kazimieras pasiliko Kristaus, Dievo
Sūnaus, meilėje, tapdamas kaskart vis tobulesniu savo Mokytojo „bičiuliu“. Taip pat
jame vis stiprėjo tas apsisprendimas ir tas tvirtas nusistatymas, apie kurį ir pats
Mokytojas kalba apaštalams: „Aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte ir duotumėte
vaisių ir jūsų vaisiai išliktų,- kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa
jums duotų“ (Jn 15, 16).
6. „... kad jūs mylėtumėte vienas kitą“ (Jn
15, 12.17), sako Mokytojas; ir mokinys bei sekėjas stengiasi parodyti šią meilę visame
savo gyvenime. Būdamas karaliaus sūnus, Kazimieras ypač parodo šią meilę nuolankiu
tarnavimu kitiems, labiausiai vargšams, ligoniams, stokojantiems. Štai ką apie tai
skaitome jo gyvenimo aprašyme, kurį yra palikęs vienas autorius, beveik Kazimiero
bendraamžis: Gynė ir laikė tiesiog savais beturčių ir vargšų reikalus. Dėl to žmonės
jį vadino vargšų gynėju. Nors buvo karaliaus sūnus, iš tėvų paveldėjęs kilmingumo
garbę, jis nei savo elgesiu, nei kalba net ir su pačiais skurdžiausiais žmonėmis niekada
neparodydavo tarytum būtų vyresnis. Kazimieras visada prieš akis laikydavo mokinių
kojas plaunančio Kristaus paveikslą ir jo žodžius: „Jei tad aš - Viešpats ir Mokytojas
- numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti“ (Jn 13, 14).
7.
Štai su kokiu šventumo paveldu karaliaus sūnus Kazimieras pasiliko tarp Dievo
Tautos savoje žemėje. Pasiliko Lietuvos Globėjas! Šiandien mūsų širdys ir mūsų malda
ypatingu būdu krypsta į tą žemę ir į tą tautą. Su meile apkabinkime visus Lietuvos
sūnus ir dukteris. Nors geografiškai būdama Rytuose, Lietuva jau keli šimtmečiai tikėjimo
ir katalikiškos vienybės ryšiais yra susijusi su Šv. Petro sostu Romoje.
Mintimis
ir malda trokštu pasiekti kiekvieną tos tautos sūnų ir dukterį: Jus, Brangieji Broliai
Vyskupai, kurie Gerojo Ganytojo rūpestingumu, nepaisant daugelio kliūčių, turite vesti
lietuvių tautą išganymo keliu, stiprinami šviesaus ir ne kartą herojiško ištikimybės
bei meilės Kristui ir Bažnyčiai liudijimo, kurį yra palikę daugelis vyskupų ir kunigų
jūsų tėvynėje.
Jus, kunigai, uolūs ir ištikimi „Kristaus tarnai ir Dievo
slėpinių tvarkytojai“ (1 Kor 4, 1): jūsų tikėjimo šviesa, tikėjimo, kuris buvo užgrūdintas
daugelio bandymų, iškentėtų kartu su savo tikinčiaisiais, tešviečia be paliovos žmonių
akivaizdoje. Su ypatinga meile prisimenu senelius ir ligonius kunigus, kurie nenuilstamai,
iki paskutinio atodūsio, dirba Viešpaties vynuogyne. Jus, kurie esate pasiaukoję Dievui
Evangelijos patarimų įžadais: savuoju visiško Dievui pasiaukojimo liudijimu ir tyliu,
dažnai niekieno nepastebimu, bet kupinu artimo meilės darbų gyvenimu — jūs statote
Jėzaus Kristaus Kūną.
Jus, seminaristai, kurie, kupini uolumo ir drąsos,
ištvermingai nugalėdami visas kliūtis, išmokite atsiliepti į Viešpaties kvietimą.
Mintimis ir malda trokštu apkabinti krikščioniškąsias šeimas, kad jos pasaulyje, kuris
nepripažįsta religinių vertybių, sugebėtų perteikti savo vaikams brangiąsias gyvenimo
vertybes: per krikštą gautąjį tikėjimą, dorybes, kurios sudaro žmogiškojo orumo pagrindą
ir gražias krikščioniškas tradicijas, kurios per ilgus šimtmečius yra persunkusios
lietuvių tautos kultūrą. Prisimenu ypač jus jaunime, kad sektum šv. Kazimiero pavyzdžiu,
būdamas ištikimu Dievui ir siekdamas gyvenimo šventumo.
Mano ir jūsų
malda, pagaliau, tampa šauksmu už ligonius; už tuos, kurie kenčia bandymus; už visus,
kurie gyvena Kristaus palaiminimų dvasia: „Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina
ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų
laukia gausus atlygis danguje“ (Mt 5, 11).
8. Visose šio pasaulio
tautose yra įsišaknijusi viena Dievo Tauta, nes Dievas iš visų giminių pašaukia savo
ne žemiškosios, bet dangiškosios karalystės piliečius. . . Šio katalikiškumo ir visuotinumo
dėka atskiros dalelės pateikia savo dovanas kitoms ir visai Bažnyčiai. Tokiu būdu
sustiprinama tiek visuma, tiek atskiri jos vienetai (Plg. Lumen gentium, 13).
O,
Bažnyčia Lietuvos žemėje! Šiandien šv. Petro sostas su dėkingumu mini tą ypatingą
dovaną, kurią tavosios žemės Dievo Tauta yra atidavusi dvasinei Bažnyčios vienybei.
Toji dovana yra šv. Kazimieras!
O, Bažnyčia Lietuvos žemėje!
Dvasinėje
katalikų Bažnyčios vienybėje tu esi dėka šios dovanos ir dėka viso tikėjimo, vilties
ir meilės paveldo, kuris penkių šimtmečių būvyje — ir ypač dabartiniais laikais —
susitelkė apie Lietuvos globėją šv. Kazimierą. Atsiklaupę prie šv. Kazimiero relikvijų,
pasitikėjimo dvasioje kreipiamės į Gailestingumo Motiną Vilniaus Aušros Vartuose ir
šaukiamės jos, kupini to paties rūpestingumo, tos pačios vilties ir tos pačios meilės,
kurios buvo kupina šv. Kazimiero širdis: „Sveika, mūsų viltie! Tavęs šaukiamės! Tavo
pagalbos laukiame, Gailestingumo Motina!“
(Paskutinę homilijos
dalį 1984 m. kovo 4 d. palaimintasis Jonas Paulius II perkaitė lietuvių kalba.)
Brangūs
broliai ir sesės lietuviai! Baigdamas noriu prabilti į jus, tiek čia susirinkusius,
tiek Lietuvoje esančius, jūsų gimtąja kalba. Mes čia, katalikybės centre - Romoje,
minėdami šv. Kazimiero mirties 500 metų sukaktį, dvasioje nusikeliame prie Lietuvos
globėjo karsto Vilniuje. Prieš mūsų akis iškyla šventasis — jaunuolis, maldos, skaistumo,
iš meilės plaukiančių darbų, Kristaus Evangelijos liudijimo ir ypatingai meilės Marijai
pavyzdys. Jis yra Dievo dovana visai Bažnyčiai, bet ypač tautai, su kuria jis yra
suaugęs, kur gyvas jo šventas palikimas.
Į Romos maldas mes įjungiame
Lietuvos Bažnyčią, visą mūsų širdžiai mylimą tautą, per amžius tikėjimo vienybe ištikimą
Apaštalų Sostui. Prisimename Lietuvos vyskupus, kunigus, klierikus, Dievui pasiaukojusias
sielas, jaunimą, kurio specialus globėjas yra šventasis Kazimieras. Meilėje jungiamės
su visais broliais ir seserimis tėvynėje, ypač su tais, kurie kenčia dėl tikėjimo,
prašydami Dievą, kad visi išliktų ištikimi Kristui.
Prie Aušros Vartų
Gailestingumo Motinos kojų sudedame Lietuvos Bažnyčios džiaugsmus ir kančias, o taip
pat savo meilę ir viltį: „Marija, Marija, skaisčiausia lelija, Tu švieti aukštai danguje.
Palengvink vergiją, pagelbėk žmonijai... Nes viską pas Dievą gali“.