Antrasis Gavėnios sekmadienis

Praslinkus maždaug aštuonioms dienoms po šitų žodžių, jis pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. Besimeldžiant jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti. Ir štai pasirodė du vyrai, kurie kalbėjosi su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas. Jie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje. Petrą ir jo draugus apėmė miegas. Išbudę jie pamatė jo spindesį ir stovinčius šalia jo du vyrus. Šiems tolstant, Petras kreipėsi į Jėzų: „Mokytojau, gera mums čia būti! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką kalbąs. Jam tai besakant, užėjo debesis ir uždengė juos. Jiems panyrant į debesį, mokiniai nusigando. O iš debesies aidėjo balsas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas. O jie tylėjo ir tomis dienomis niekam nesakė apie savo regėjimą. (Lk 9, 28–36)

GERA BŪTI ČIA…

Praėjusį sekmadienį Mišių Žodžio liturgijoje girdėjome pasakojimą apie Jėzaus gundymus dykumoje. Bažnyčia ir Gavėnios laikotarpį suvokia, kaip tikinčiųjų įžengimą į dykumą: savitvarda, didesnis dėmesys dvasiniam gyvenimui, žvilgsnis į savo gyvenimą, stengiantis dar geriau suvokti visa ko prasmę. Įžengėme į dykumą, kad iš jos išeitume tikresni, autentiškesni, kad pajėgtume įveikti abejingumo ir patogaus gyvenimo pagundas, taip paplitusias mūsų nepastoviais laikais.
Pagunda iš tiesų yra mūsų pastovi būsena, kurią patiriame pirmiausia todėl, kad esame tikintys ir pripildyti Šventosios Dvasios. Paradoksalu, tačiau tai, kad žmogus jaučiasi esąs gundomas, yra geras ženklas, nes tai liudija, kad esame įžengę į atsivertimo kelią. Iš tiesų tai ir pati Gavėnia skirta ne tam, kad nublizgintume savo dvasinį paveikslą, bet kad u˛koptume ant Taboro kalno. Kad sugebėtume gyventi ir išgyventi, mums būtina išvysti Dievo grožybę.

Nuostabu, kad Bažnyčia, pakvietusi mus atsivertimui, kelionei prie tikėjimo esmės, mums parodo Taborą, vietą, kurioje pirmą kartą mokiniai sugebėjo pamatyti daugiau, negu išorę, išvydo Dievo spindesį. Tai savotiška provokacija ir drauge paskata, nes, vos pradėjus atgailos kelionę, mums parodoma vieta, kurios privalome siekti. Mes tarsi skatinami: jei sugebėsime būti jautrūs ir mokėsime ko nors atsižadėti dėl kitų, jei melsimės ir, supratę savo kaltes, už jas atsiprašysime, taip išreikšdami savo troškimą pasiekti dvasinę laisvę, taip pat galėsime pamatyti Mesijo šlovę.
O gal kartais mūsų tikėjimo patirtis jau kada nors buvo mus užkėlusi ant Taboro? Juk Dievas kartais, tegul ir trumpam, leidžia tikinčiam žmogui prisiliesti prie savo šlovės. Tai gali būti malda, kurioje tarsi paskęstame, Mišios, kuriose dalyvaudami, pasijuntame tarsi paliesti kažko labai artimo, žvilgsnis į mus supančią gamtą, kai, atrodytų, niekur nebesinori eiti ir tik jauti, kaip širdį užpildo dangaus ramybė… Akimirkos, kai pajuntame mumyse gyvenančią begalybę.…

Jos savotiškai netgi sukelia baimę, nes pasijuntame dar nepriaugę prie tokios didybės, viskas yra taip neaprėpiama, kad jaučiamės priblokšti. Tai ta baimė, kuri apėmė Petrą ir jo draugus, tą baimę jautė ir Abraomas, prieš susitikdamas su Dievu. Tai jausmas, kai suvokiame Dievo didybę ir grožį, o drauge ir savo pačių menkumą. Petras tai išreiškė labai konkrečiai: „Kaip gera mums čia!“ Tai dovana, padrąsinanti mus kelyje.

Kol nesugebėsime patikėti Dievo šlove ir Jį supančiu grožiu, tol mūsų krikščioniškam tikėjimui vis kažko stigs. Teko girdėti vieną nuostabų liudijimą, kai kunigas paklausė tikinčiųjų: „Ar žinote, mano brangieji, kodėl esu krikščionis?“ – ir tuojau pats atsakė: „Todėl, kad neradau nieko nuostabesnio už Kristų“.

Mums taip pat reikia įvertinti šį mūsų krikščioniško gyvenimo aspektą, pradėti nuo to dieviško grožio. Mūsų kasdienybėje yra daug pasibjaurėtinų dalykų: nesutvarkyta aplinka, apsimestinis poilsis, kai išvykstame į žmonių pripildytas kurortų gatves, elgdamiesi taip, kaip ir visa minia. Dažnai susiduriame su siaubingu politikos ir pramogų pasaulio žmonių elgesiu ir kalba. Siaubą kelia chaotiškas gyvenimas ir įtampa, kurią esame priversti išgyventi, nuolat jausdami konkurenciją, kovodami ir įveikdami mums keliamus iššūkius.

Kaip tik todėl mums skubiai reikalingas vidinis grožis: Dievas, kuris pats yra Tiesa, Gėris ir Grožis.
Evangelistas Lukas, aprašydamas Jėzaus atsimainymą, pateikia kai kurias detales, nepaminėtas kitų evangelistų pasakojime.

Jis sako, kad Jėzus atsimainęs meldėsi, taip lyg nurodydamas, kad priklausomybės Dievui grožį galime atrasti tik intensyvaus dvasinio gyvenimo dėka. Lukas taip pat primena pasikeitusį Jėzaus veidą: mokiniai jį matė kaip tik tokį, panašiai, kaip kad žvelgiame, būdami įsimylėję, būdami laimingi, kai patiriame didelį džiaugsmą. Tada Mylimojo veidas įgyja kitus bruožus, stebina ir džiugina.

Atsimainęs Viešpats kalbasi su Moze ir Eliju, Senojo Įstatymo pranašais, kad taip mokiniams parodytų savo apreiškimo pilnatvę, tačiau vėl vien tik Lukas rašo, kad Jėzus kalbėjosi apie savo gyvenimo pabaigą, būsiančią Jeruzalėje. Buvo praėjusios tik aštuonios dienos po to, kai Jėzus savo apaštalams buvo kalbėjęs apie būsimą skausmingą savo gyvenimo pabaigą. Mokiniai jautė, kad kažkur, už horizonto, šmėkščioja mirties šešėlis. Evangelistas paliudija, kad kaip tik čia, garbėje, Jėzus gavo patvirtinimą apie Jo laukiantį skausmą. Visuomet, apšviesti Dievo malonės, suprantame, kad realus gyvenimas susideda taip pat ir iš kryžių. Tik patyrę grožį, galime pakelti ir skausmą.

Petras teisus: mums gera būti su Kristumi. Prisiminkime tai, keliaudami per savo gyvenimo dykumą…