Žvilgsnis į Benedikto XVI pontifikatą

Kokius pėdsakus Benediktas XVI palieka Bažnyčios istorijoje? Kas jo neilgame pontifikate svarbiausia? Kaip ne kartą pastarosiomis dienomis pastebėdavo iš arčiau jį pažinoję ir artimiau su juo bendradarbiavę Bažnyčios ganytojai, Benediktas XVI nesugebėjo nei pastatyti tvirtų užtvankų vis labiau plintančiam nukrikščionėjimui, nei į savo pusę patraukti šiandieninių viešosios nuomonės formuotojų, nei galutinai išspręsti visų iš savo pirmtakų paveldėtų problemų, bet vis dėlto šio Popiežiaus dėka daug Bažnyčios nariais save laikančių žmonių sugebėjo pagilti tikėjimą, kritiškai jį peržiūrėti, rimtai iš naujo savo patiems iškelti tą klausimą, kuris nuo pat krikščionybės pradžių yra vienas svarbiausių – kaip žodžiais, racionaliais argumentais, o taip pat gyvenimo liudijimu pagrįsti tikėjimą arba kaip sako šv. Petras - „įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie mumyse gyvenančią viltį“ (plg. 1 Pt 3,15).

Čia savaime peršasi mintys apie Benedikto XVI trilogiją „Jėzus iš Nazareto“ – paprastas, bet kartu pagaunantis, išradingas ir gilus Evangelijose pasakojamo Jėzaus gyvenimo komentaras; pasakojimas apie istorinį Jėzų, kuris kartu yra tikėjimo Kristus. Taip pat ir enciklikos, kurios, vis dėlto lieka kaip neužbaigtas darbas, nes Benedikto XVI sumanymas buvo pasiūlyti irgi tarsi triptiką apie tris dieviškąsias dorybes – tikėjimą meilę ir viltį. Apie meilę kalbama jo pirmojoje enciklikoje „Deus caritas est“, paskelbtoje jau 2006 m. Benediktas XVI iš teologijos, filosofijos, etikos, sielovados perspektyvų aiškinasi ką Bažnyčiai, krikščioniui reiškia kad „Dievas yra meilė“. Labiau praktiniams „Dievo – Meilės“ aspektams, ekonominėms, socialinėms ir politinės implikacijoms Benediktas XVI skyrė savo trečiąją encikliką „Caritas in veritate, paskelbtą 2009 m. Vilčiai buvo skirta antroji enciklika „Spe salvi“, paskelbta 2007. Dieviškųjų dorybių triptiką turėjo užbaigti ketvirtoji enciklika apie tikėjimą. Deja, nesužinosime nei jos pavadinimo, nei turinio. Enciklika tikrai buvo rašoma – tai buvo oficialiai patvirtinta pranešus apie popiežiaus atsistatydinimą – tačiau Benediktas XVI jau nesuspėjo jos paskelbti.

Po Vatikano II Susirinkimo, po Pauliaus VI ir ypač Jono Pauliaus II pontifikatų, Benediktas XVI sėkmingai tęsė ekumenizmo procesą, didesnį akcentą skirdamas santykiams su reformacijos pagimdytomis bendruomenėmis, su kuriomis istoriškai išsaugota mažiau bendrumo nei su tą patį tikėjimą ir tuos pačius sakramentus švenčiančiomis Rytų Bažnyčiomis. Ko gero dinamiškiau negu anksčiau prie popiežiaus Benedikto vyko dialogas su kitomis religijomis. Ypač santykiuose su judaizmu įvyko keletas neeilinių dalykų. Benediktas XVI aplankė Kelno ir Romos sinagogas, meldėsi Auschwitzo mirties lageryje. Ypač pastarojo apsilankymo metu viso akys buvo subestos į popiežių vokietį. Dar ir šiandien daug kas mėgsta kaip pikantišką priminti detalę priminti, kad vaikystės Josephas Ratzingeris prieš savo ir prieš tėvų valią buvo užrašytas į Hitlerio „spaliukus“. Vėliau kalbėdamas apie apsilankymą tame lageryje, Benediktas XVI yra pasakęs: „Toje baugioje vietoje, pasijutau kaip Jobas, išsigandęs, kad Dievas apleido, bet kartu tvirtais įsitikinęs, kad ir tylėdamas Jis nepaliauja būti su mumis. Ir kaip tik tą akimirką danguje pasirodė vaivorykštė. Ta vaivorykštė buvo tarsi atsakymas: AŠ ESU ir mano pažadas, sandora, kurią sudariau po tvano, galioja ir šiandien“.

Santykius su islamu gerokai pagyvino nesusipratimas dėl 2006 m. rugsėjį Regensburgo universitete ištartų kelių žodžių interpretacijos. Iš konteksto išimti keli žodžiai, netgi ne Popiežius žodžiai, o jo cituojamas kelių šimtų metų senumo dialogas, tapo pretekstu apkaltinti popiežių, kad jis islamą laikąs smurtą skelbiančia religija. Nesusipratimą pavyko išspręsti po kelių mėnesių lankantis Turkijoje ir maldingos tylos minute Stambulo Mėlynojoje mečetėje. Kaip vėliau komentavo pats popiežius Benediktas: „ Dialoge su islamu turime atsiminti, jog musulmoniškas pasaulis šiandien turi spręsti panašias problemas, kurias katalikybė buvo priversta spręsti iliuminizmo laikais ir su kuriomis galutinai susidorojo per Vatikano II Susirinkimą“. Tai supranta ir islamo elitas. Vos aprimus diskusijoms dėl Popiežiaus pasisakymo Regensburge, 138 musulmonai intelektualai pasirašė laišką, kuriame buvo deklaruojamas noras pradėti dalykišką dialogą.

Viena svarbiausių Benedikto XVI pontifikato tarpreliginių iniciatyvų buvo 2011 m. Asyžiuje surengtas susitikimas, kuriame dalyvavo apie 300 įvairių religijų lyderių. Panašų susitikimą Asyžiuje jau 1968 m. buvo surengęs Jonas Paulius II. O kalbant apie santykių su islamu ką tik pasibaigusio pontifikato metais tąsą, reikia paminėti ir Benedikto XVI kelionę į Libaną, pernai rudenį. „Turime sakyti „ne“ kerštui, turime pripažinti savo klaidas, turime patys atsiprašyti, nelaukdami, kad kiti mūsų atsiprašytų, turime atleisti. – kalbėjo Popiežius lankydamasis Libane. Nes tik suteiktas ir gautas atleidimas padės tvirtus susitaikinimo ir taikos pamatus. Tik tuomet stiprės kultūrų ir religijų santarvė, be įsivaizduojamo pranašumo, gerbiant kiekvieno teises“.

Kad ir labai bendrais bruožais kalbant apie Benedikto XVI pontifikatą, būtina paminėti ir jo metu ir pirmiausia šio Popiežiaus rūpesčiu spręstas dvi skaudžias Bažnyčios vidaus problemas. Viena – tai bandymas užgesinti rusenančią schizmą. Popiežius panaikino ekskomunikas keturiems, dar Jonui Pauliui II nepaklususios arkivyskupo Marcelio Lefebvre’o neteisėtai konsekruotiems vyskupams. Ekskomunikos panaikinimas nepaskatino atskalūniškos bendruomenės galutinai susitaikyti su Bažnyčia ir jos statuso klausimas taip ir liko neišspręstas. Kita skaudi problema – pradėta spręsti dar Jono Pauliaus II pontifikate, beje, aktyviai dalyvaujant ir kardinolui Josephui Ratzingeriui – tai dešimtmečiais vyskupų įvairiose pasaulio šalyse dangstyti kunigų pedofilijos atvejai. Benediktas XVI šioje srityje buvo kategoriškas: tokių nusikaltimų dangstymas absoliučiai nepateisinamas; ligoniams reikia padėti gydytis, o ištvirkėlius ir nusikaltėlius lauk iš kunigų luomo; juos pagal galiojančius įstatymus tegul teisia valstybinės institucijos.

Į Bažnyčios istoriją įeis ir paskutinis Benedikto XVI pontifikato aktas – jo sprendimas atsistatydinti. Viena vertus tai tam tikras popiežystės supaprastinimas, panašus į ankstesnių popiežių sprendimus atsisakyti nešiojamo sosto ar tiaros. Tačiau būtų klaida manyti, kad šiuo mostu Benediktas XVI kaip nors sumenkina ir nuvertina Petro Įpėdinio tarnystę. Kaip tik priešingai – šiuo mostu jis sako, kad ši tarnystė tokia svarbi, kad ji jau ne jo, seno ir pavargusio žmogaus jėgoms.