Tikėjimo išpažinime sakome, kad tikime Dievą Kūrėją (Sutvėrėja). Pirmasis Biblijos
sakinys skelbia: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1,1). Tai atsakymas į
pagrindinius klausimus: „Iš kur esame kilę?“, „Iš kur ir kur link eina visa, kas yra?“
(plg. 282).
Katekizmas kalba apie kūrimą ex nihilo, tai yra iš nieko (296 ir
kt.) Galima būtų pastebėti, kad iki pasaulio sukūrimo nieko nebuvo, išskyrus Dievą,
nebuvo netgi „nieko“. Buvo tik Dievas. Jis buvo vienas, bet ne vienišas, nes Dievas
yra amžina Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios bendrystė. Tad kai kas sako, kad pirmasis
kūrimo aktas buvo erdvės sukūrimas ne-Dievui, tai yra kūrinijai. Friedrichas Hölderlinas
šitaip išreiškia šią idėja: „Dievas žmogų sukūrė taip, kaip jūra kuria žemynus, pasitraukdama“.
Taip
pat reikia pabrėžti, kad sukūrimas neįvyko kurią nors akimirką laike. Dievas amžinai
yra. Jis sukūrė ir laiką. Prieš sukūrimą nebuvo laiko. Buvo Dievas ir jo amžinybė.
Terminas
„sukūrimas iš nieko“ reiškia, kad Dievas viską sukūrė visiškai laisvai ir be jokios
išorinės pagalbos. Bet kodėl gi Dievas sukūrė pasaulį? Kodėl yra pasaulis o ne niekas?
Įmanomas tik vienas atsakymas: Dievas yra Meilė. Meile dalijamasi be jokių išskaičiavimų,
neatlyginamai. Katekizmas sako: „Dievui nėra kitos dingsties kurti, kaip vien Jo meilė
ir gerumas“ (293).
Katekizme cituojamas šv. Bonaventūras aiškina, jog Dievas
viską sukūrė tam, kad atskleistų savo garbę ir ja pasidalintų (plg. 293), o šv. Ireniejus
Lionietis sako, kad Dievo garbė yra gyvasis žmogus (294). Vadinasi, esame sukurti
amžinai Dievo garbei.