Prancūzų savaitraštis „Le Figaro Magazine“ paskelbė religijos apžvalgininko Jean-Marie
Guénois straipsnį „Neparašyta Benedikto XVI enciklika“.
Benediktas
XVI nepaskelbs jau beveik baigtos rašyti enciklikos apie tikėjimą, kuri turėjo būti
paskelbta šį pavasarį. Jau nebėra laiko. Ir joks įpėdinis neprivalo skelbti nebaigtų
pirmtako enciklikų. Bet yra ir kita Benedikto XVI enciklika, slypinti jo širdyje,
neparašytoji enciklika. Ar tiksliau tariant, parašyta ne plunksna, bet jo pontifikato
darbais. Ši enciklika, tai ne tekstas, bet tikrovė – nuolankumas.
Žmogus, priklausantis
intelektualų elitui, priešininkų bijomas, studentų mylimas, visų gerbiamas už taiklias
Bažnyčios ir pasaulio analizes, 2005 m. balandžio 19 d., vos išrinktas popiežiumi,
visiems pasirodė kaip pjauti vedamas avinėlis. Tuomet jis netgi pavartojo baisųjį
žodį „giljotina“, kalbėdama apie jausmus, kurie jį pripildė tą akimirką kai dar uždarytoje
Siksto koplyčioje broliai kardinolai vos jį išrinkę ėmė ploti. Apie tą patį liudija
ir tomis dienomis užfiksuotuose vaizduose matomas pasilenkęs siluetas ir nuostaba,
įspausta veide.
Paskui jam reikėjo mokytis būti Popiežiumi. Aštraus proto,
bet neturintis fizinio grakštumo, jis buvo tarsi išrautas su šaknimis iš drėgnos žemės
ir pastatytas viso pasaulio akivaizdoje. Tai šokiravo ir jį patį, ir pasaulį. Jis
nesugebėjo įsijausti į Jono Pauliaus II vaidmenį, o pasaulis nesugebėjo suprasti Popiežiaus,
kuris nemoka žavėti. Jam nebuvo duota netgi tų šimto dienų, per kurias atlaidžiau
žiūrima į pasaulietinių valstybių prezidentų veiklos pradžią. Žinoma, jam nepristigo
Dievo malonės, bet toks subtilus dalykas kaip malonė, pasauliui nelabai įdomi. Dar
kartą, kaip visada nuolankiai, jis mokėsi visiems stebint.
Paskui buvo septyneri
sunkūs pontifikato metai. Dar nėra buvę popiežiaus, kuriam taip „nesisektų“. Vieną
polemiką keitė kita: krizė su islamu kalboje Regensburge paminėjus religinį sumurtą;
pasaulinius protestus sukėlę iškreipti jo žodžiai apie Aids pirmos kelionės į Afriką
metu; gėda iškilus kunigų pedofilų klausimui ir būtinumas jį spręsti; Williamsono
atvejis, kai dosnus gestas – ekskomunikos atšaukimas keturiems Lefebvreo konsekruotiems
vyskupams – pasaulyje sulaukė pasmerkimo, nes Benediktas XVI nebuvo informuotas, kad
vienas tų vyskupų neigė žydų holokaustą; nesusipratimai ir sunkumai siekiant viešai
tvarkyti Vatikano finansus; išdavystė artimiausioje aplinkoje Vatileaks aferoje, kai
jo mažordomas vogė konfidencialius laiškus tam, kad jie būtų publikuojami...
Nebuvo
nė vienų nesunkių metų. Nė mažiausios atvangos. Po sunkių fizinių išbandymų, kuriais
buvo pažymėtas Jono Pauliaus II pontifikatas, po pasikėsinimo į jo gyvybę ir Parkinsono
ligos, Benediktui XVI teko iškentėti ne mažiau sunkius dvasinius išbandymus, visą
virtinę neregėtai aršaus priešiškumo. Atsistatydindamas Popiežius pasitraukia į šešėlį.
Panašiai kaip ir visas jo pontifikatas. Bet tik Dievas žino koks galingas ir vaisingas
yra nuolankumas.