Katalikų Bažnyčios katekizmas (17). Dievas Tėvas

„Tikiu į Dievą Tėvą“ – sakome Tikėjimo išpažinimo pradžioje. Kodėl mes Dievą vadiname mūsų Tėvu? Katekizmas aiškina, kad Senajame Testamente Dievas vadinamas Tėvu dėl to, kad jis sukūrė visą pasaulį, o taip pat ir dėl sandoros su Izraelio tauta. Dieviškoji tėvystė aiškinama ir kaip visa ko pagrindas ir aukščiausias autoritetas, o drauge ir kaip rūpestinga meilė visiems žmonėms (plg. 238-239).

Tačiau mes Dievą vadiname Tėvu visų pirma dėl to, kad Jėzus tai mums apreiškė. „Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti“ (Mt 11,27). Jėzus mums apreiškia amžinąjį Dievą Tėvą ir kartu apreiškia save kaip amžinai esantį Dievo Sūnų. Jis mums apreiškia ir Šventąją Dvasią kaip amžiną Tėvo ir Sūnaus meilę.

Jėzus mums apreiškia, kad Dievo tėvystė žmogaus atžvilgiu nesiriboja tik sukūrimu. Mums skirta būti „dieviškosios prigimties dalininkais“ (2 Pt 1,4). Žemiškasis tėvas savo vaikui duoda žmogiškąją prigimtį. Dangiškasis Tėvas kviečia dalyvauti jo dieviškoje prigimtyje. Tai gera žinia mums. Šv. Paulius tvirtina, kad mes esame gavę įsūnių dvasią. „O jei esame vaikai, tai ir įpėdiniai. Mes Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai“, pašaukti, kad „su juo būtume pagerbti“ (Rm 8,17).

Dievo Tėvystė neturi nieko bendra su biologiniu vyriškumu, su vyriškąja lytimi. Dievas yra Dievas. Galime sakyti, kad jo tėviškumas panašus į motiniškumą. Jonas Paulius II, komentuodama palyginimą apie sūnų palaidūną, yra pasakęs, kad šio palyginimo gailestingajame tėve galime įžvelgti visus tėviškumo ir motiniškumo bruožus. Amžinasis Dievas yra viso kūrinijoje aptinkamo tėviškumo ir motiniškumo pradžia ir šaltinis.

Dariusz Kowalczyk SJ / Vatikano radijas