Iš Vatikano radijo archyvo: Benedikto XVI žodžiai pradedant Petro įpėdinio tarnystę
Benediktas XVI su bendradarbiais dalyvauja jau įpusėjusiose Gavėnios rekolekcijose.
Kol vyksta rekolekcijos, visa popiežiaus veikla sustabdyta. Rekolekcijoms pasibaigus
šeštadienio rytą, iki paskelbto Benedikto XVI atsistatydinimo liks tik kelios dienos
ir keli paskutinieji viešieji šio pontifikato susitikimai: šeštadienį audiencija Italijos
prezidentui, sekmadienį – paskutinė vidudienio malda, trečiadienį – paskutinė bendroji
audiencija. Ketvirtadienį, vasario 28-ąją, paskutinę pontifikato dieną, Benediktas
XVI atsisveikins su kardinolais ir tos dienos popietę, 17 valandą, tai yra tris valandas
prieš pontifikato pabaigą, išskris į Castelgandolfo vasaros rūmus, kurie iki pavasario
bus laikina atsistatydinusio popiežiaus rezidencija.
Vatikane vykstant Gavėnios
rekolekcijoms, šį trečiadienį nebuvo popiežiaus bendrosios audiencijos. Tad vietoj
įprastinės katechezės siūlome keletą ištraukų popiežiaus Benedikto XVI kalbos, pasakytos
iškilmingos jo pontifikato inauguracijos proga.
Iš 2005 m. balandžio 24
d. Vatikano radijo laidos:
Štai dabar, šią akimirką, aš silpnasis Dievo
tarnas turiu prisiimti negirdėtą pareigą, kuri tikrai viršija žmogaus jėgas. Kaip
man tai daryti? Kaipgi aš sugebėsiu? Aš esu įsitikinęs: nesu vienas. Nenešiu vienas
šios naštos, kurios vienas negalėčiau panešti. Dievo šventųjų minios mane saugo, palaiko
ir veda. Jūsų malda, brangūs bičiuliai, jūsų atlaidumas, jūsų meilė, jūsų tikėjimas
ir jūsų viltis mane lydi.
Aš nenoriu šią akimirką skelbti valdymo programos.
Mano programa – tai vykdyti ne savo valią, ne savas idėjas, bet su visa Bažnyčia klausyti
Viešpaties žodžių ir valios, leistis jo vadovaujamam, kad jis pats vadovautų Bažnyčiai
dabartiniu istorijos metu. Nenoriu skelbti programos, o noriu tik paprasčiausiai pakomentuoti
du ženklus, du simbolius, lydinčius Petro tarnystės pradžią.
Pirmasis ženklas
– tai Palijus, nuaustas iš skaisčios vilnos, šiandien uždedamas man ant pečių. Vilna,
iš kurios Palijus nuaustas, simbolizuoja pasiklydusią avį, sergančią ir silpną, kurią
Gerasis ganytojas paima ant pečių ir neša prie vandens šaltinio. Žmonija – mes visi
– esame ta pasiklydusi avis, dykumoje nerandanti kelio. Dievo Sūnus negali į tai ramiai
žiūrėti, jis negali palikti žmonijos tokiame varge. Jis, palikęs dangaus šlovę, eina
ieškoti pasiklydusio žmogaus, eina iki pat savo kryžiaus. Šventasis Kristaus nerimas
turi gaivinti ganytoją. Jis negali ramiai žiūrėti, kad tiek daug žmonių klaidžioja
po dykumą. Yra įvairių dykumos formų: skurdo dykuma, bado ir troškulio dykuma, vienatvės
dykuma, sužeistos meilės dykuma. Yra Dievo neregėjimo dykuma, ištuštėjusių sielų dykuma,
nesuprantančių žmogaus orumo ir pašaukimo. Iškerojus sielos dykumai, plečiasi ir regimos
dykumos. Visų žmonių ganytojas, gyvasis Dievas, jis pats tapo avinėliu, stojo avinėlių
pusėn. Aš esu Gerasis Ganytojas, aš atiduodu savo gyvybę už avis,- sako Kristus. Ne
jėga, bet meilė mus išgano. Dievas yra meilė. Kiek kartų mes norime, kad Dievas mums
pasirodytų stipresnis, kad jis nugalėtų visą blogį ir sukurtų geresnį pasaulį. Visos
valdžios ideologijos būtent taip teisinasi, sakosi naikinančios tai, kas kliudo pažangai
ir žmogaus laisvei. Mes kenčiame dėl Dievo kantrybės. O kartu mums taip labai reikia
jo kantrybės. Dievas, tapęs avinėliu, mums sako, kad pasaulį išvaduoja Nukryžiuotasis,
o ne tie, kurie jį nukryžiavo. Pasaulį išgano Dievo kantrybė, o mūsų nekantrumas pasaulį
griauna.
Antrasis ženklas – tai žvejo žiedas. Mišių Žodžio liturgijoje girdėjome
pasakojimą apie Petro pašaukimą, apie nepaprastą žūklę, apie sugautų žuvų gausybę,
kad net tinklai trūkinėjo. „Nebijok! Nuo šiol žmones žvejosi“ – tarė Viešpats Petrui.
Labai įdomiai šią Petro užduotį komentuoja Bažnyčios Tėvai. Jie sako: žuviai, sukurtai
gyventi vandenyje, pražūtinga būti ištrauktai iš jūros. Žmonių žvejo misijoje yra
priešingai. Mes, žmonės, jaučiamės svetimi sūriame kančios ir mirties vandenyje, tamsioje
jūroje be šviesos. Evangelijos tinklas mus ištraukia iš mirties vandens į nuostabią
Dievo šviesą, į tikrą gyvenimą. Žmonių žvejo misija – gelbėti žmones iš sūraus susvetimėjimo
vandens, traukti juos iš tamsios gelmės į gyvenimo žemę. Tik Kristuje išvydę Gyvąjį
Dievą mes pradedame tikrą gyvenimą. Nors žuvų buvo labai daug, tinklas atlaikė,- skaitome
kitoje Evangelijos vietoje. Šiandien galbūt norėtume su liūdesiu širdyje sušukti:
O, Viešpatie, tinklai sutrūko! Tačiau ne, negalime liūdėti! Džiaukimės Viešpaties
pažadu ir eikime jo pažadėtos vienybės keliu. Atsiminkime Viešpaties pažadą ir melskimės:
neleisk, kad tavo tinklas trūkinėtų ir padėk mums būti vienybės tarnais! (Vatikano
radijas)