2013-02-20 17:25:33

Iš Vatikano radijo archyvo: Benedikto XVI žodžiai pradedant Petro įpėdinio tarnystę


Benediktas XVI su bendradarbiais dalyvauja jau įpusėjusiose Gavėnios rekolekcijose. Kol vyksta rekolekcijos, visa popiežiaus veikla sustabdyta. Rekolekcijoms pasibaigus šeštadienio rytą, iki paskelbto Benedikto XVI atsistatydinimo liks tik kelios dienos ir keli paskutinieji viešieji šio pontifikato susitikimai: šeštadienį audiencija Italijos prezidentui, sekmadienį – paskutinė vidudienio malda, trečiadienį – paskutinė bendroji audiencija. Ketvirtadienį, vasario 28-ąją, paskutinę pontifikato dieną, Benediktas XVI atsisveikins su kardinolais ir tos dienos popietę, 17 valandą, tai yra tris valandas prieš pontifikato pabaigą, išskris į Castelgandolfo vasaros rūmus, kurie iki pavasario bus laikina atsistatydinusio popiežiaus rezidencija.

Vatikane vykstant Gavėnios rekolekcijoms, šį trečiadienį nebuvo popiežiaus bendrosios audiencijos. Tad vietoj įprastinės katechezės siūlome keletą ištraukų popiežiaus Benedikto XVI kalbos, pasakytos iškilmingos jo pontifikato inauguracijos proga.

Iš 2005 m. balandžio 24 d. Vatikano radijo laidos:

Štai dabar, šią akimirką, aš silpnasis Dievo tarnas turiu prisiimti negirdėtą pareigą, kuri tikrai viršija žmogaus jėgas. Kaip man tai daryti? Kaipgi aš sugebėsiu? Aš esu įsitikinęs: nesu vienas. Nenešiu vienas šios naštos, kurios vienas negalėčiau panešti. Dievo šventųjų minios mane saugo, palaiko ir veda. Jūsų malda, brangūs bičiuliai, jūsų atlaidumas, jūsų meilė, jūsų tikėjimas ir jūsų viltis mane lydi.

Aš nenoriu šią akimirką skelbti valdymo programos. Mano programa – tai vykdyti ne savo valią, ne savas idėjas, bet su visa Bažnyčia klausyti Viešpaties žodžių ir valios, leistis jo vadovaujamam, kad jis pats vadovautų Bažnyčiai dabartiniu istorijos metu. Nenoriu skelbti programos, o noriu tik paprasčiausiai pakomentuoti du ženklus, du simbolius, lydinčius Petro tarnystės pradžią.

Pirmasis ženklas – tai Palijus, nuaustas iš skaisčios vilnos, šiandien uždedamas man ant pečių. Vilna, iš kurios Palijus nuaustas, simbolizuoja pasiklydusią avį, sergančią ir silpną, kurią Gerasis ganytojas paima ant pečių ir neša prie vandens šaltinio. Žmonija – mes visi – esame ta pasiklydusi avis, dykumoje nerandanti kelio. Dievo Sūnus negali į tai ramiai žiūrėti, jis negali palikti žmonijos tokiame varge. Jis, palikęs dangaus šlovę, eina ieškoti pasiklydusio žmogaus, eina iki pat savo kryžiaus. Šventasis Kristaus nerimas turi gaivinti ganytoją. Jis negali ramiai žiūrėti, kad tiek daug žmonių klaidžioja po dykumą. Yra įvairių dykumos formų: skurdo dykuma, bado ir troškulio dykuma, vienatvės dykuma, sužeistos meilės dykuma. Yra Dievo neregėjimo dykuma, ištuštėjusių sielų dykuma, nesuprantančių žmogaus orumo ir pašaukimo. Iškerojus sielos dykumai, plečiasi ir regimos dykumos. Visų žmonių ganytojas, gyvasis Dievas, jis pats tapo avinėliu, stojo avinėlių pusėn. Aš esu Gerasis Ganytojas, aš atiduodu savo gyvybę už avis,- sako Kristus. Ne jėga, bet meilė mus išgano. Dievas yra meilė. Kiek kartų mes norime, kad Dievas mums pasirodytų stipresnis, kad jis nugalėtų visą blogį ir sukurtų geresnį pasaulį. Visos valdžios ideologijos būtent taip teisinasi, sakosi naikinančios tai, kas kliudo pažangai ir žmogaus laisvei. Mes kenčiame dėl Dievo kantrybės. O kartu mums taip labai reikia jo kantrybės. Dievas, tapęs avinėliu, mums sako, kad pasaulį išvaduoja Nukryžiuotasis, o ne tie, kurie jį nukryžiavo. Pasaulį išgano Dievo kantrybė, o mūsų nekantrumas pasaulį griauna.

Antrasis ženklas – tai žvejo žiedas. Mišių Žodžio liturgijoje girdėjome pasakojimą apie Petro pašaukimą, apie nepaprastą žūklę, apie sugautų žuvų gausybę, kad net tinklai trūkinėjo. „Nebijok! Nuo šiol žmones žvejosi“ – tarė Viešpats Petrui. Labai įdomiai šią Petro užduotį komentuoja Bažnyčios Tėvai. Jie sako: žuviai, sukurtai gyventi vandenyje, pražūtinga būti ištrauktai iš jūros. Žmonių žvejo misijoje yra priešingai. Mes, žmonės, jaučiamės svetimi sūriame kančios ir mirties vandenyje, tamsioje jūroje be šviesos. Evangelijos tinklas mus ištraukia iš mirties vandens į nuostabią Dievo šviesą, į tikrą gyvenimą. Žmonių žvejo misija – gelbėti žmones iš sūraus susvetimėjimo vandens, traukti juos iš tamsios gelmės į gyvenimo žemę. Tik Kristuje išvydę Gyvąjį Dievą mes pradedame tikrą gyvenimą. Nors žuvų buvo labai daug, tinklas atlaikė,- skaitome kitoje Evangelijos vietoje. Šiandien galbūt norėtume su liūdesiu širdyje sušukti: O, Viešpatie, tinklai sutrūko! Tačiau ne, negalime liūdėti! Džiaukimės Viešpaties pažadu ir eikime jo pažadėtos vienybės keliu. Atsiminkime Viešpaties pažadą ir melskimės: neleisk, kad tavo tinklas trūkinėtų ir padėk mums būti vienybės tarnais! (Vatikano radijas)







All the contents on this site are copyrighted ©.