Benediktas XVI. Gundymų esmė – paversti Dievą instrumentu

Šiandien, Pelenų trečiadienį, pradedame liturginį Gavėnios laiką, keturiasdešimt dienų, kurios mus paruoš šventoms Velykoms: tai didelio įsipareigojimo mūsų dvasiniame kelyje laikas, - katechezės pradžioje sakė Šventasis Tėvas.

Skaičius keturiasdešimt ne kartą sutinkamas Šventajame Rašte. Keturiasdešimt metų Izraelio tauta klajojo dykumoje, mokydamasi būti Dievo tauta, tuo pat metu gundoma išduoti sandorą su Viešpačiu. Pranašas Elijas keliavo keturiasdešimt dienų iki Dievo Kalno. Keturiasdešimt dienų Jėzus praleido dykumoje, gundomas velnio, prieš pradėdamas savo viešąją veiklą. Pastarąjį epizodą, apie kurį bus kalbama ateinančio sekmadienio skaitiniuose, popiežius apmąstė išsamiau.

Dykuma, kurion Jėzus pasitraukia, pirmiausia, yra tylos, neturto vieta, kurioje žmogus nebeturi materialinės atramos ir atsiduria prieš pamatinius klausimus apie savo egzistenciją, - kalbėjo Benediktas XVI. - Būtent todėl jam lengviau sutikti Dievą. Bet dykuma taip pat yra mirties vieta, nes kur nėra vandens, nėra ir gyvybės, tai vienatvės vieta, kurioje pagundos pačios stipriausios. Jėzus eina į dykumą ir patiria gundymą palikti Dievo Tėvo nurodytą kelią, rinktis lengvesnius pasaulio kelius. Tokiu būdu Jis priima mūsų gundymus, mūsų skurdą, kad įveiktų piktąjį ir atvertų kelią link Dievo, link atsivertimo.

Jėzaus gundymo dykumoje apmąstymas, pasak popiežiaus, kiekvienam iš mūsų turi tapti pamatiniu klausimu: kas iš tiesų svarbu mūsų gyvenime? Pirmame gundyme velnias siūlo Jėzui akmenį paversti duona ir numalšinti alkį. Jėzus atsako, kad žmogus gyvas duona, bet ne vien duona: be atsakymo į tiesos alkį, Dievo alkį, žmogus negali išsigelbėti. Vėliau velnias Jėzui siūlo galios kelią, pasiūlo valdyti pasaulį, tačiau ne toks yra Dievo kelias. Jėzus aiškiai žino, kad ne galia išgelbės pasaulį, bet kryžius, nuolankumas, meilė. Trečiajame gundyme velnias siūlo pulti nuo šventyklos stogo ir leistis būti išgelbėjamam angelų, padaryti kažką sensacingo ir išbandyti Dievą. Tačiau Jėzus atsako, kad Dievas nėra tas, kuriam galima primesti savo sąlygas.

Koks yra visų trijų gundymų branduolys? Tai siūlymas paversti Dievą instrumentu, naudoti pagal savo interesus, dėl savo šlovės ir sėkmės. Iš esmės tai reiškia atsistoti į Dievo vietą, pašalinant Jį iš savo gyvenimo, nureikšminti Jį. Kiekvienas turi savęs paklausti: kokią vietą Dievas turi mano gyvenime? Jis yra Viešpats ar aš?

Įveikti pagundą palenkti Dievą savo interesams ir atsiversti teisingai prioritetų tvarkai, suteikti Dievui pirmą vietą, yra kelias, kurį kiekvienas krikščionis turi nueiti. Kvietimas atsiversti, kurį girdėsime daug kartų per Gavėnią, reiškia kvietimą sekti Jėzų taip, kad jo Evangelija konkrečiai vadovautų mūsų gyvenimui, leistis būti Dievo perkeičiamam, nustoti manyti, kad mes vieninteliai kuriame savo gyvenimą, pripažinti, kad esame Dievo kūriniai ir priklausomi nuo Jo meilės, kad Jame „prarasdami“ gyvenimą iš tikro jį gauname. Tai reikalauja, kad pasirinkimai būtų daromi Dievo Žodžio šviesoje. Šiandien nebegalima būti krikščionimis vien todėl, kad gimstama krikščioniškų šaknų visuomenėje. Ir tas, kuris gimė krikščioniškoje šeimoje ir buvo taip auklėtas, kasdien turi rinktis būti krikščionimi, teikti pirmą vietą Dievui, atsispirti sekuliarizuotos kultūros gundymams, kurie nuolatos siūlomi.

Išbandymų, kuriuos šiuolaikinė visuomenė teikia krikščioniui, yra daug tiek asmeniniame, tiek bendruomeniniame gyvenime. Nėra lengva būti ištikimiems santuokoje, praktikuoti gailestingumą, palikti vietos maldai ir vidinei tylai; nėra lengva viešai pasisakyti prieš pasirinkimus, kuriuos daug kas laiko savaime suprantamais, kaip abortas nenorėto nėštumo atveju, eutanazija dėl sunkių ligų, embrionų selekcija paveldimų ligų atveju. Gundymas į šoną pastumti savo tikėjimą yra nuolatinis, atsivertimas tampa atsakymu Dievui ir turi būti patvirtintas daug kartų gyvenime.

Tačiau, anot Benedikto XVI, Viešpats nepavargsta belstis į duris, kad ir koks kontekstas būtų, Jo malonė veikia ir mūsų, sakralumo elipsės laiku. Apie tai liudija tokie dideli atsivertimai, kaip kad apaštalo Pauliaus ar šv. Augustino, ar kiti, artimesni mūsų laikams: ortodokso mokslininko Pavelo Florenskio, iš priešiško agnostiko tapusiu vienuoliu; Auschwitzo koncentracijos stovykloje žuvusios Etty Hillesum, žydų kilmės olandės, iš pradžių tolimos Dievui, vėliau Jį atradusios pačiame didžiosios 20 amžiaus tragedijos centre. Ar amerikietės Dorothy Day, iš pradžių tikėjusios, kad galima viską išspręsti per politiką, pagal marksizmo pasiūlymą, vėliau įtikėjusios ir gyvenimą atidavusios bedaliams. (Vatikano radijas)