Ketvirtasis eilinis sekmadienis

Jis pradėjo jiems kalbėti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“. Visi jam pritarė ir stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų. Ir jie klausė: „Argi jis ne Juozapo sūnus?“ O Jėzus prabilo: „Jūs, be abejo, man priminsite patarlę: „Gydytojau, pats pasigydyk“ – padaryk ir čia, savo tėviškėje, darbų, kokių girdėjome buvus Kafarnaume“. Jis dar pridūrė: „Iš tiesų sakau jums: joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje. Tikrą tiesą sakau jums: daug našlių buvo Izraelyje Elijo dienomis, kai dangus buvo uždarytas trejus metus ir šešis mėnesius ir baisus badas ištiko visą kraštą. Bet nė pas vieną iš jų nebuvo siųstas Elijas, tik pas našlę Sidonijos mieste, Sareptoje. Taip pat pranašo Eliziejaus laikais daug buvo raupsuotųjų, bet nė vienas iš jų nebuvo pagydytas, tik siras Naamanas“. Tai išgirdę, visi, kurie buvo sinagogoje, labai užsirūstino; jie pakilę išsivarė jį iš miesto, iki pakriūtės to kalno, ant kurio pastatytas jų miestas, ir norėjo nustumti jį žemyn. Bet Jėzus praėjo tarp jų ir pasišalino. (Lk 4, 21-30)

ŽINIA, ATEINANTI IŠ DIEVO

Susitikti Dievą – tai tarsi įsimylėti, gauti pakvietimą į nuostabią šventę. Vis dėlto, kad pažintume Mokytoją iš Nazareto ir taptume Jo mokiniais, turime elgtis taip, kaip ir evangelistas Lukas: rimtai priimti Evangeliją, pripažįstant, kad ji nėra vien tik gražių pamokymų rinkinys ar moralės vadovėlis. Jėzus nėra kažkokio legendinio pasakojimo personažas, bet istorinis asmuo. Žinoma, nepaneigsime, kad tikėjime yra daug emocijų, tačiau jis pagrįstas tikrais įvykiais.

Praėjusio sekmadienio Mišių Evangelijoje girdėjome pasakojimą apie Jėzų Nazareto sinagogoje, savo tėviškėje, kuomet Jis, perskaitęs pranašo Izaijo tekstą, iškilmingai paskelbė atėjus malonės metą. Pažadas išsipildė, laukimas pasibaigė…

Tais nepastoviais laikais iš tiesų buvo gražu girdėti žodžius apie tai, kad Dievas visuomet yra su savo tauta, kad išsipildo kiekvienas Jo pažadas. Atrodytų, reikia tik nubraukti iš susijaudinimo ištryškusią ašarą ir atsidusti: „Kaip gražu!…“ Deja, Jėzaus tėvynainių reakcija buvo netikėtai arši ir kupina pykčio. Kodėl taip atsitiko?

Yra buvę nemaža mėginimų suprasti ir paaiškinti tos dienos įvykius Nazareto sinagogoje. Bene labiausiai įtikina nuomonė, kad viską sąlygojo tai, kaip Jėzus paskaitė Šventojo Rašto ištrauką. Šią citatą žinojo visi, ir ne vienas jau buvo ją skaitęs sinagogoje pamaldų metu, tad susirinkusieji negalėjo nepastebėti, kad Jėzus praleido žodžius: „…paskelbti mūsų Dievo atpildo dienos“. Išganytojas apsiribojo, paminėjęs malonės metus, o tai reiškė, kad Jis nepripažįsta jokio parodomojo atpildo politiniams engėjams, nesirengia patenkinti žydų keršto jausmų. Viešpaties skelbimas apsiribojo dviem žodžiais: atleidimas ir atsivertimas. Visa tai paskaitęs Jėzus užvėrė knygą, o tai reiškė, kad Jis drįso pakoreguoti Šventąjį Raštą savo nuožiūra.

Žydams viso to buvo per daug… Kuo save laiko tas dailidė?…

Jėzus bandė kalbėtis su sinagogoje esančiais žydais, citavo Šventąjį Raštą, aiškino, kaip sunku būti pranašu savo tėviškėje, kad tik svetimšaliai, kaip našlė iš Sareptos ar Sirijos karvedys Naamanas, sugebėjo pastebėti ir pripažinti didžiuosius pranašus Eliją ir Elizijų, tačiau tai iššaukė tik dar didesnį klausytojų įsiūtį. Pradinis įsižeidimas perėjo į atvirą pyktį: „Kaip jis sau tai leidžia? Kuo save laiko tas jaunuolis? Mes mokėtume atpažinti pranašus! Atpažintume ir Mesiją, jei tik Viešpats mums Jį atsiųstų!“

Šiandien mes kalbame apie neišgirstus pranašus. Šiandien kalbame apie tai, kaip pats Dievas atėjo mums papasakoti apie save, ir kaip mes Jį atstumiame neišklausę. Taip atsitinka paprastai todėl, kad Jėzus yra labai paprastas, nesiveržiantis į pirmąsias vietas Mesijas. Jis neatitinka žmonių lūkesčių, dar blogiau, nepritaria liaudies pasipiktinimui, nekviečia keršyti, bet nuolat kviečia apmąstyti ir suprasti, ką ir kaip tikime. Taip kartais atsitinka mūsų ciniškame pasaulyje: esame taip įsitikinę, kad žinome viską apie krikščionybę, kad nebematome tikrojo Dievo Veido..

Kaip tik todėl ir atsiranda abejonės: „Ką bendro su Dievu turi Bažnyčia? Ar tikrai krikščioniška etika yra pagrįsta Evangelija? Ar būtina laikytis visų reikalavimų, jeigu jie nebeatitinka šio laikmečio?“ Labai daug mūsų brolių ir seserų yra pasipiktinę, kad didysis Dievo Žodis patikėtas silpnoms, kartais ir ne pačių prakilniausių mokinių rankoms. Labai dažnai sustojame ties pranašu, pamiršdami pačią pranašystę.

Iš tiesų kiekvienas tikintysis yra kviečiamas eiti pas Jėzų, apie kurį skaitome Evangelijoje. Ne pas tą, kurį kiekvienas įsivaizduojame, kaip mums patogiau, bet pas Jėzų, kuris nevynioja savo žodžių į vatą ir nekalba pustoniais. Per savo tarnus Jis prabyla į visus žmones, per mus, savo sekėjus, Jis nori paliudyti savo šlovę visam pasauliui, tačiau, kai tos šlovės taip maža, tenka susimąstyti apie savo sugebėjimą liudyti Evangeliją.

Šio sekmadienio Mišių Evangelijos žodžiai skirti ne netikintiesiems, ne tiems, kurie yra atitolę nuo Bažnyčios, ar tiems, kurie save vadina ateistais. Ne, jie skirti mums, Prisikėlusiojo mokiniams, mums, kurie lankome bažnyčią, kurie save laikome Dievo vaikais. Pasaulis nėra padalytas į tikinčius ir netikinčius, bet į tuos, kurie turi drąsos atsiliepti į Dievo balsą ir į tuos, kurių ausys yra kurčios, užkimštos savais, gal netgi gražiais ir šventais įsitikinimais.

Išganytojas neveltui tą dieną Nazareto sinagogoje nebaigė skaityti pranašo Izaijo ištraukos, nes norėjo kalbėti tik apie atsivertimą, malonę ir meilę. Kiekvienoje bendruomenėje galime rasti triukšmadarį, įsivaizduojantį save pranašu, kiekvienoje vyskupijoje rasime kunigą, užimantį kategorišką poziciją, tuo tarpu Jėzus ragina sušvelninti tarpusavio priešiškumus, kviesdamas kalbėtis, patikėti viską galingesnei meilės jėgai.

Žinoma, meilė irgi gali būti reikli, bet ji visuomet liks meile… (Mons. Adolfas Grušas)