„Dangaus ir žemės Sutvėrėjas“. Popiežiaus katechezės santrauka

Prieš kelias savaites bendrosios audiencijos katechezėje pradėjęs komentuoti Tikėjimo išpažinimą, šio trečiadienio katechezėje popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie Dievą, dangaus ir žemės Sutvėrėją, žmogaus Sutvėrėją.

Tikėjimo simbolio pradžioje Dievas yra įvardinamas kaip „Visagalis Tėvas“ ir, tuo pat, perimant Biblijos pražios teiginį, priduriama, kad Jis yra „dangaus ir žemės Sutvėrėjas“. Šventojo Rašto pirmojoje eilutėje skaitome: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1,1). Taigi, Dievas yra visko pradžia, o kūrimo grožyje atsiskleidžia mylinčio Tėvo visagalybė. Dievas, kaip Tėvas, yra geras ir visagalis, rūpinasi visu tuo, ką su meile ir ištikimybe sukūrė. Todėl kūrimas tampa vieta, kur galima pažinti ir atpažinti Viešpaties visagalybę ir gerumą bei tampa kvietimu skelbti Dievą kaip Sutvėrėją. Laiške žydams rašoma: „Tikėjimu suvokiame, kad pasauliai buvo sukurti Dievo žodžiu, būtent iš neregimybės atsidaro regima“ (Žyd 1,11). Tikėjimas turi savyje mokėjimą regimajame pasaulyje atpažinti neregimybės ženklus, tačiau tam yra reikalingas tikėjimą pažadinantis Apreiškimo Žodis.

Pradžios knygoje skiriama ypatinga vieta dieviškam kūrimo darbui: Dievas šešias dienas kuria, o septintą ilsisi. Taigi, pirmas Dievo rūpestis rasti meilę, kuri atsilieptų į jo meilę. Antras Dievo rūpestis - sukurti materialų pasaulį, kur galėtų patalpinti meilę ir kur kūrinija laisvai galėtų jam atsiliepti. Šešis kartus pakartojama ta pati frazė: „Dievas matė, kad tai gera“ (Pr 4.10.12..18.21.25), o septintą kartą, po žmogaus sukūrimo: „Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“ (Pr 31). Visa, ką sukuria Dievas yra gražu ir gera, kupina išminties ir meilės. Kuriamoji Dievo veikla įneša tvarką, harmoniją ir suteikia grožį. Pradžios knygoje dešimt kartų skaitome „Dievas tarė“ – tai pabrėžia dieviško Žodžio veiksmingą galią.

Ar dar yra prasmės mokslo ir technikos amžiuje kalbėti apie sukūrimą? Kaip suprasti Pradžios knygos pasakojimą? Šventasis Raštas nėra gamtos mokslų vadovėlis, bet mums atskleidžia, kad Žodyje yra pasaulio kilmė ir stabilumas, Dievo Protas palaiko visatą. Tikėjimas apšviečia visus egzistencijos aspektus bei suteikia drąsos su pasitikėjimu ir su viltimi keliauti per gyvenimą. Taigi, Raštas mums sako, kad gyvybės, pasaulio ir mūsų pradžia nėra iracionalumas ir būtinybė, bet protas, meilė ir laisvė.

Kūrimo aukščiausias taškas yra vyras ir moteris, žmogus, vienintelis „įstengiantis pažinti ir mylėti savo Kūrėją“ (GS 12). Pradžios knygoje taip pat rašoma, kad Dievas žmogų sukūrė iš žemės dulkių. Taigi, nesame Dievas, mes patys savęs nesukūrėme. Nežiūrint kultūrinių, istoriniu ir socialinių skirtumų, visi žmonės yra dulkės. Žmonija turi savo pradžią, nes Dievas į iš žemės sukurtą kūną įkvėpė gyvybės alsavimą. Žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Visi savyje nešiojame Dievo gyvybės alsavimą ir, kaip sako Biblija, kiekviena žmogiška gyvybė turi ypatingą Dievo apsaugą. Tai yra svarbiausias žmogiškos prigimties neliečiamumo pagrindas, ginant ją nuo pagundos asmenį vertinti pagal utilitaristinius ir jėgos kriterijus. Be to, būti pagal Dievo paveikslą ir panašumą reiškia, kad žmogus nėra užsidaręs savyje, bet turi esminį pagrindą Dieve.

Pradžios knygos pirmuosiuose skyriuose randame du svarbius įvaizdžius - tai sodas su gėrio ir blogio pažinimo medžiu bei gyvatė. Sodo įvaizdis mums sako, kad žmogui Dievo duota vieta nėra laukinis miškas, bet vieta, kuri gina, maitina ir išlaiko. Tai Kūrėjo dovana, kurią reikia kultivuoti ir saugoti, auginti ir vystyti pagal Dievo planą. Tuo tarpu gyvatės figūra yra atėjusi iš rytietiškų vaisingumo kultų. Gyvatė neneigia Dievo, bet apgaulingu klausimu sukelia įtarimą, jog sandora su Dievu lyg būtų laisvę ir pačius gražiausius gyvenimo dalykus atimanti pančių grandinė. Kyla pagunda pasaulį susikurti patiems, nepriimti moralumo, gėrio ir blogio ribų, nepriimti priklausomybės nuo Dievo Sutvėrėjo. Visada tai yra pagundos esmė. Bet kai bandoma melu pakeisti santykį su Dievu, atsistoti jo vietoje, tada kitas tampa priešininku, pavojumi. Nuodėmės esmė yra sunaikinti santykį su Dievu. Pirmoji nuodėmė palietė žmogaus prigimtį. Tačiau Sutvėrėjas, nuo kurio mes atsitolinome, ištiesia mums meilės ranką ir tik jis gali atstatyti teisingus santykius. Tai įvyksta Jėzuje Kristuje, kuris prisiėmė tarno išvaizdą, tapo klusniu iki mirties ir atstatė santykių su Dievu tvarką. Kristaus Kryžius tampa naujuoju gyvybės medžiu. (Vatikano radijas)