Benediktas XVI: Europoje tebūna apsaugotas kiekvieno žmogaus orumas

Europoje tebūna apsaugotas kiekvieno žmogaus orumas, - pasakė popiežius Benediktas XVI sekmadienį po Vidudienio maldos Šv. Petro aikštėje. Jis kreipėsi ypač į Italijos maldininkus, sekmadienį Italijos Bažnyčioje švęstos Gyvybės dienos proga.

Gyvybės diena Italijoje šiemet buvo minima iš eilės jau trisdešimt penktąją kartą. Šių metų Gyvybės dienos tema buvo „Gyvybės perdavimas tenugali sunkmetį“. Italijos Bažnyčiose sekmadienį buvo skiriama daug dėmesio Europos Sąjungos mastu vykdomai Gyvybės judėjimo parašų rinkimo iniciatyvai „Vienas iš mūsų“. Gyvybės judėjimas yra užsibrėžęs iki lapkričio mėnesio surinkti milijoną parašų ir paprašyti Europos Sąjungos institucijų juridiškai apginti kūdikį nuo pat jo gyvybės užsimezgimo pradžios. Italijos vyskupų konferencijos pritarimo susilaukusią parašų rinkimo iniciatyvą dar labiau padrąsino popiežius sekmadienio kalboje.

Šventasis Tėvas sakė, jog pritaria vyskupų raginimui, kad katalikų bendruomenė daugiau investuotų į gyvybę ir šeimą ir kad tai taip pat padėtų veiksmingai įveikti dabartinę krizę. Pasveikinęs Gyvybės judėjimą, popiežius linkėjo sėkmės iniciatyvai „Vienas iš mūsų“, idant Europoje visuomet būtų apsaugotas kiekvieno žmogaus orumas.

Prieš Vidudienio maldą popiežius priminė, kad Jėzus neatėjo ieškoti žmonių pritarimo, o paliudyti tiesą. Sekmadienio Mišių evangelijos ištraukoje buvo pasakojama apie Jėzaus apsilankymą Nazarete, kur užaugo ir kur visi gerai pažinojo jį ir jo artimuosius. Užėjęs į sinagogą Jėzus perskaitė Izaijo pranašystę apie Mesiją ir paskelbė, jog pranašo žodžiai jau išsipildė: pranašas Izaijas kalbėjo apie jį. Tačiau Jėzus, nors gerai suprato kraštiečių abejingumą, patvirtinantį priežodį, jog nebūsi pranašas namuose, pratęsė kalbą sinagogoje žodžiais, kurie skamba kaip provokacija. Jėzus priminė stebuklus, kuriuos du pranašai, Elijas ir Eliziejus, padarė kitiems žmonėms, t.y. ne izraelitams, parodydami, kad kartais kiti labiau tiki.

Jėzaus kraštiečiai piktinosi klausydamiesi šitaip kalbančio Mesijo, nes savo akivaizdoje matė tik dailidės Juozapo sūnų. Užsirūstinę jie išvarė Jėzų iš miesto, norėdami nustumti nuo kalno pakriūtės, tačiau Jėzus pro juos praėjo ir pasišalino.

Iš pradžių žmonės juo didžiavosi ir Jėzus turbūt būtų galėjęs tuo pasinaudoti, laimėdamas tam tikrą žmonių palankumą. Tačiau įvyksta lūžis, kurį pats Jėzus sąmoningai išprovokuoja. Tačiau Jėzus ne dėl žmonių pritarimo atėjo, ne dėl konsensuso. Jis pats vėliau pasakys Pilotui, kad atėjo, kad paliudytų tiesą. Tikrasis pranašas neklauso kito, kaip tik Dievo ir tarnauja tiesai, pasiryžęs už tai sumokėti asmeniškai.

Jėzus yra meilės pranašas, tačiau yra ir „meilės tiesa“. Dar daugiau: meilė ir tiesa yra du tos pačios tikrovės vardai: du Dievo vardai. Sekmadienio Mišių skaitiniuose nuskambėjo ir sekantys posmai iš apaštalo Pauliaus „Himno meilei“: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai.“ (1 Kor 13, 4-6).

Tikėti į Dievą reiškia atsisakyti išankstinių nusistatymų ir priimti konkretų veidą, kuriame jis apsireiškė: žmogaus Jėzaus Nazariečio. Tai yra kelias, leidžiantis jį atpažinti ir tarnauti jam kituose.

Tai suprasti padeda Marijos pasielgimas. Kas geriau už ją pažinojo Jėzaus žmogiškumą? Tačiau tai jos nepapiktino taip, kaip kraštiečius nazarietiečius. Ji saugojo slėpinį savo širdyje ir galėjo jį vis labiau ir iš naujo priimti tikėjimo kelyje iki pat Kryžiaus nakties ir Prisikėlimo šviesos pilnaties. Marija tepadeda ir mums ištikimai ir džiaugsmingai žengti šiuo keliu. (Vatikano radijas)