Trečiasis eilinis sekmadienis

Daugelis jau yra mėginę išdėstyti raštu pasakojimą apie buvusius pas mus įvykius, kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai. Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofiliau, sutvarkytą pasakojimą, kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas.

(Po keturiasdešimties dienų pasninko) Dvasios galybe Jėzus sugrįžo į Galilėją, ir visame krašte pasklido apie jį garsas. Jis pradėjo mokyti jų sinagogose, visų gerbiamas. Jėzus parėjo į Nazaretą, kur buvo užaugęs. Šabo dieną, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti. Jam padavė pranašo Izaijo knygą. Atvyniojęs knygą, jis rado vietą, kur parašyta: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų.“ Užvėręs knygą, Jėzus grąžino ją patarnautojui ir atsisėdo; visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į jį.Ir jis pradėjo jiems kalbėti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“. (Lk 1,1-4;4,14-21).

TIKĖJIMO ŽINIA

Mūsų gyvenimas – tai metas, kuomet mums yra suteikta galimybė pažvelgti į Dievo Veidą, pamatyti Jo šypseną, Jo žvilgsnyje perskaityti pasaulio ir savo pačių istoriją, suvokti mūsų visų laukiančio Dievo meilę. Kad pajėgtume įvykdyti šią užduotį, atitraukiančią mus nuo mūsų kasdienybės rūpesčių, privalome vis iš naujo klausyti ir apmąstyti atverčiantį Dievo žodį, priimant liudijimą tų žmonių, kurie pažino Kristaus gailestingumą ir apie Jį kalba.

Evangelistas Lukas, kaip ir mes, niekuomet nebuvo matęs Jėzaus: jį su Gerąja Naujiena supažindino apaštalas Paulius. Kilme graikas, gimęs Antiochijoje, jis lydėjo Paulių nuo jo antrosios misijų kelionės. Lukas, be abejo, buvo gavęs gerą išsilavinimą, Evangelija jo surašyta gera graikų kalba, tradicija teigia, kad jis buvo gydytojas. Lukas savo klausytojams, visai krikščionių bendruomenei nori perduoti vieną žinią: Jėzus yra gailestingojo Dievo Veidas, spindintis Tėvo Veidas ir Dievo švelnumas savųjų žmonių atžvilgiu. Ši mintis nuolat vienokia ar kitokia forma pasireiškia Jo Evangelijos žinioje.

Lukui labai svarbūs žmonės, kurie skaitys Evangeliją: jos pradžia yra tiesiog šedevras. Naudodamasis to meto istorikų metodika, Lukas primena mums, kad viską surašė, ištyręs dokumentus, išklausęs liudijimų, pats rūpinęsis susipažinti su šaltiniais, kad tik jo pateiktas pasakojimas būtų tikra tiesa, o ne, kaip kad sako jis pats, „gudriai sugalvotos pasakos“. Visa tai surašyta, kad Teofilius, kuriam skirtas kūrinys, įsitikintų tikrumu to mokslo, kurio yra išmokytas.

Visai pagrįstai galima įtarti, kad tas Teofilius, kurį Evangelijos pradžioje mini Lukas yra ne konkretus žmogus, nes šis vardas graikiškai reiškia „Dievo mylimasis“ ir, vertinant tą pagrindinę mintį apie Dievo gailestingumą, veikiau reiktų sakyti, kad tuo vardu evangelistas kreipiasi į visus žmones, visus tikinčiuosius, jiems perduodamas dar vieną svarbią žinią: mes esame Dievo mylimi.

Lukas iš tikrųjų labai rimtai pažvelgė į jam tekusią užduotį. Jis pasišventė istoriniams tyrinėjimams, kad galėtų įrodytais faktais pagrįsti savo tikėjimą, patvirtinti, kad tai nėra pasakos ar pamaldūs išsigalvojimai. Lukas negalėjo net įsivaizduoti, kad, praėjus dviem tūkstančiams metų žmonės vis tebevaidins savimi patenkintus pasipūtusius mokslininkus, kurie vis dar abejos evangelijų istoriškumu ir išdidžiai kalbės apie krikščionybę. Žmonės laikosi nuomonės, kad tikėjimas yra naudingas, nes blogo nedaro, moko gero, tačiau praktiškai yra tik pamaldumo praktika, kuri, be abejo neperžengs istorijos ar mokslo ribų. Taip ir Evangelija lieka daugelio akyse tik puikiu religinio veikalo pavyzdžiu, o Jėzus – nuostabos vertu žmogumi. Iš tikrųjų šio laikmečio žmonės labai dažnai į vieną supina moralę, pasakas, prietarus, doktriną… ir galiausiai nieko iki galo nesupranta.

Mūsų tarpe atsidūręs evangelistas Lukas tikriausiai paragintų bent kiek rimčiau žvelgti į tikėjimą, skirti daugiau laiko susipažinimui su juo, suprasti, kad tikėjimą reikia puoselėti, stiprinti, gilintis į jį. Deja, labai dažnai mūsų besirengiant pirmajai Komunijai išmoktos pagrindinės tikėjimo tiesos per visą gyvenimą lieka vis labiau pamirštamu tikėjimo šaltiniu. Ir vis dėlto, nežiūrint to, manome labai daug išmanantys apie tikėjimą. Yra tekę girdėti, kaip rimti žmonės susirinkę kalbėjo apie tikėjimą, drauge demonstruodami visišką tų tiesų neišmanymą ir kritikuodami tai, ką jie patys laikė tikėjimo tiesomis…

Būkime sąžiningi: problemas sukelia mūsų tingumas ir užmaršumas. Žmonėms nerūpi jų vidinis gyvenimas, jo nepuoselėjame ir todėl netikime. Mūsų pasaulis yra aptingęs ir viską spręsti patiki kitiems, o paskui stebimės, kad jame tiek maža tikėjimo.

Jei tikrai norime būti tikintys, privalome ieškoti, jei trokštame sau atskleisti Dievą, turime daugiau sužinoti apie Jį. Jei mums reikia suvokti gyvenimo prasmę, privalome daugiau pasitikėti. Evangelistas Lukas neveltui primena mums6 kad tikėjimas gimsta iš tai mačiusių ir įtikėjusių žmonių liudijimo.

Taip ir Jėzus savo gimtinėje, Nazarete, komentuodamas Dievo žodį šeštadienio pamaldose sinagogoje, paskelbė savo veiklos programą. Jis pasirinko pranašo Izaijo knygos ištrauką, kurioje kalbama apie izraelitų sugrįžimą iš Babilonijos tremties. Tai žodžiai apie išvadavimą, išgelbėjimą, sugrįžimą, atgautą gyvenimo džiaugsmą. Jėzus save pavadina Izraelio ir viso pasikeitusio, atpirkto, harmoningo, neturinčio tamsos nei blogio pasaulio svajone. Jis sako: „Šiandien išsipildė ką tik Jūsų girdėti Rašto žodžiai“. Jis per tikėjimą ateina į pasaulį, kad jį pakeistų.

Todėl, kai nusiskundžiame, kad tokio pasikeitimo pasaulyje nepastebime, nereiškia, kad mums tebestinga tikėjimo?…

(Mons. Adolfas Grušas)