Kuo naudingos tradicinės klausyklos?

Tradicinės išpažinčių klausyklos vertė nedingo, gal net priešingai, tvirtina profesorius John J. Coughlin, pranciškonas iš JAV, viename sakraliai architektūrai skirtame žurnale.

Visiems matytos tradicinės išpažinčių klausyklos visuotinai paplito bent jau nuo Tridento susirinkimo laikų, nuo XVI amžiaus. Tradicinėje klausykloje kunigas ir atgailautojas būna dvejose atskirose erdvėse ir bendrauja per langelį, kuriame savo ruožtu įrengtos grotelės arba užuolaidėlė. Iš išorės klausyklos gali būti įvairios – paprastos ir griežtų, asketiškų linijų, kitą sykį iš nuostabiai drožinėto medžio.

Tačiau kad ir kokia būtų išorė, klausyklos viena iš pagrindinių funkcijų yra atgailautojo anonimiškumas, jo privatumas ir diskretiškumas. Kita funkcija yra ta, kad tradicinė klausykla apsaugo kunigą ir atgailautoją nuo nepadorių veiksmų, kaip ir melagingų kaltinimų. Dar viena funkcija yra tam tikros intymios ir sakralios erdvės sukūrimas, kurioje atgailautojas išpažįsta nuodėmes ir gauna atgailą tarpininkaujant kunigui, šiuo atveju veikiančiam Kristaus vardu.

Žinoma, reikia žinoti, kad pagrindinis Bažnyčios įstatymas yra sielų išgelbėjimas, tad jei aplinkybės reikalauja, išpažintį galima atlikti beveik visur – ligoninėse, mūšio lauke, namuose.

Bažnyčios išmintyje „vidinis forumas“ yra skiriamas nuo „išorinio forumo“. Išpažintis, tiesiogiai susijusi su asmens sąžine, priklauso pirmajam. Bet, pavyzdžiui, viešas bažnytinis nusikaltimas antrajam. Taip yra išlaikoma pusiausvyra tarp bendrojo gėrio ir pavienio asmens teisės į privatumą ir gerą reputaciją. Kita vertus, Išpažinties slaptumas padeda išvengti skandalų, kurie būtų žalingi atgailaujančiam ir visai bendruomenei.

Po Vatikano II Susirinkimo, buvo peržiūrėtas ir Išpažinties bei atgailos sakramento šventimas. Tada ypač pradėjo plisti išpažintis „veidas į veidą“, dviese su kunigu kambaryje. 1983 metų Kanonų teisės kodeksas nurodė, kad pačios vyskupų konferencijos nustato kaip elgtis su klausykla, bet reikalavimas, kad jos būtų, jei tikintysis norėtų jomis pasinaudoti, išliko.

Tiesa, kad išpažinties „veidas į veidą“ metodas dideliam skaičiui asmenų yra labiau priimtinas, labiau asmeniškas, mažiau formalus. Kita vertus, dažnai išpažintis tampa labiau sielovadiniu pokalbiu visais klausimais.

Pasak pranciškono, yra socialinių sąlygų, kurios verčia vėl prisiminti tradicines klausyklas. Viena vertus, dėl lytinių išnaudojimų skandalų, visiems skaudžiai priminusių, kad kunigai taip pat yra žmonės, nusidedantys vienam ar kitam Dievo įsakymui. Kita vertus, šiandien toks psichologinis klimatas, kad pakanka mesti kaltinimą prieš nuodėmklausį, kad jis daugumos akyse jau taptų kaltu. O kai nuodėmklausys lieka vienas su kitu asmeniu, ypač su nepilnamečiu, jis tampa pažeidžiamas tokių kaltinimų. Čia tradicinė klausykla, fiziškai atskirianti kunigą ir atgailautoją, tiek nederamiems veiksmams, tiek melagingiems kaltinimams sukuria kliūtį. Kunigai neturi bijoti nuolankiai tarnauti tikintiesiems, tačiau taip pat būti atsargiais ir vengti situacijų, kurios galėtų sukelti skandalą.

Kita aplinkybė ta, kad šiuo metu yra nemažai manančių, ir dėl lytinių išnaudojimų krizės, kad įstatymu reikia įpareigoti nuodėmklausį perduoti policijai tai, ką nusikalstamo išgirdo iš atgailautojo. Kitaip tariant, siūloma panaikinti Išpažinties paslaptį, kuri šiuo metu dažniausiai įstatymiškai yra apsaugota. Jei valstybė sumanytų savo nuostatą pakeisti, tradicinė klausykla labiau užtikrintų tai, kad kunigui atgailautojas išlieka anonimu: taip, jis girdi balsą, tačiau daugiau nieko nežino apie atgailautojo tapatybę. Dėl visų šių dalykų architektai, statydami naujas bažnyčias ar atnaujindami senas, neturėtų užmiršti tradicinių klausyklų ir jų patikrintų privalumų. (Vatikano radijas)