Popiežiaus žinia Gavėniai: „Tikėjimas meile žadina meilę“
Penktadienį Vatikane buvo paskelbta popiežiaus Benedikto XVI žinia šių metų Gavėniai,
kuri prasidės jau po keliolikos dienų, vasario 13-ąją. Tikėjimo metų Gavėnios proga,
Popiežius kviečia pasigilti į tikėjimo ir meilės santykį, į tą ryšį, kuris yra tarp
tikėjimo į Dievą ir meilės – meilės Dievui ir artimui.
Savo žinią Popiežius
pradeda dar kartą primindamas ką rašė jau daugiau kaip prieš septynerius metus paskelbtoje
savo pirmojoje enciklikoje „Deus caritas est“. Krikščionybė – tai ne etinis pasirinkimas
ir ne idėja, bet susitikimas su Asmeniu, atveriančiu gyvenimui naują horizontą ir
duodančiu jam aiškią kryptį. O kadangi pats Dievas pirmas mus pamilo (plg. 1 Jn 4,
10), meilė yra ne tik įsakymo vykdymas, bet atsakas į meilės dovaną, su kuria Dievas
išeina mūsų pasitikti. Dėl to pirmoji žmogaus reakcija susidūrus su tokia neregėta
Dievo iniciatyva yra nuostabos ir dėkingumo kupinas tikėjimas. Su tikėjimu tariant
„taip“ prasideda bičiulystės su Viešpačiu istorija, pripildanti prasmės mūsų gyvenimą.
Tačiau
Dievui neužtenka vien paties fakto, kad mes priimame mums dovanojamą meilę. Jis nori
mus dar labiau perkeisti, kad galėtume tarti kartu su šv. Pauliumi: tai jau nebe aš,
bet manyje gyvenantis Kristus (plg. Gal 2,20). Kai paliekame savyje vietos Dievo meilei,
ji mus daro panašius į Jį, ir mes pradedame gyventi Dievo meile. Atsiverti Dievo meilei,
reiškia leisti, kad Jis gyventų mumyse, kad ir mes mylėtume su Juo ir Jame, kad mylėtume
kaip Jis.
Tikėjo ir meilės neįmanoma atskirti ir juo labiau tarpusavy supriešinti.
Šios dvi dieviškosios dorybės yra esmiškai viena su kitas susijusios ir tarp jų neįmanomas
nei joks kontrastas, nei „dialektika“. Krikščionio gyvenimas tai kopimas į Dievo kalną
ir leidimasis žemyn nešiniems meile, dalijimasis ta meile su broliais ir seserimis.
Viskas nuo Meilės prasideda ir viskas nukreipta į Meilę. Pasak popiežiaus Benedikto,
patį geriausią tikėjimo ir meilės darbų koreliacijos paašikinimą pateikia šv. Paulius
savo laiške Efezo krikščionių bendruomenei: „Esate išgelbėti malone per tikėjimą,
ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana; ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų. Mes
esame jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto
paskyrė mums atlikti“ (Ef 2,8-10).
Iniciatyva išgelbėti žmonija kyla iš Dievo,
iš jo malonės. Tačiau ši Dievo iniciatyva neriboja žmogaus laisvės ir nesumažina jo
atsakomybės. Laisvė ir atsakomybė tik tuomet visiškai autentiškos, kai jomis vadovaudamasis
žmogus daro gera. Mūsų geri darbai, vėlgi, nėra tik mūsų pačių pastangų rezultatai,
kuriais galėtume girtis, bet jie kyla iš tikėjimo ir tos malonės, kuria Dievas mus
gausiai apdovanoja. Šios dvi dorybės - tikėjimas ir meilė – implikuoja viena kitą,
viena iš kitos išplaukia. Kaip artimo meilės darbai neįmanomi be tikėjimo, taip ir
tikėjimas, jei neskatintų artimo meilės darbų, būtų tarsi nudžiuvęs medis, neduodantis
vaisių.
Šių dviejų dorybių tarpusavio ryšys panašus į tą, kuris yra tarp dviejų
pagrindinių Bažnyčios sakramentų – Krikšto ir Eucharistijos. Krikštas (tikėjimo sakramentas)
eina pirma Eucharistijos (meilės sakramento), tačiau Krikštas nuo pat pradžių yra
orientuotas į Eucharistiją ir Eucharistija yra krikščioniškojo kelio pilnatvė. Taip
ir tikėjimas eina prima meilės, bet tik meilės darbų dėka matome tikėjimo kelio autentiškumą.
Krikščioniškasis kelias prasideda tikėjimo priėmimu ir suvokimu, kad mes esame Dievo
mylimi, bet turi tapti gebėjimu mylėti Dievą ir artimą.
Galiausiai, savo žinios
Gavėniai pabaigoje popiežius Benediktas visiems linki, kad šis metas kai ruošimės
minėti Kryžiaus ir Prisikėlimo įvykį, mums visiems padėtų pagilinti tikėjimą į Jėzų
Kristų ir meilę Dievui bei visiems broliams ir seserims, kuriuos sutinkame savo gyvenimo
kelyje. (Vatikano radijas)