„Tikiu į Dievą“ – tai pirmutinis tikėjimo išpažinimo teiginys, nes Dievas yra visko
pradžia ir pabaiga, „pirmas ir paskutinis“ (plg. Iz 44,6). Katekizmas pabrėžia, kad
„visas Tikėjimo simbolis kalba apie Dievą, o apie žmogų ir pasaulį – tik siejant tai
su Dievu“ (199). Visos tikėjimo tiesos priklauso nuo šios pirmosios ir ją aiškina.
Tam
tikrų sunkumų gali sukelti pats žodis „Dievas“. Pavyzdžiui, kai mes tariame žodį „medis“,
žinome apie ką kalbame. O apie ką gi kalbame kai sakome „Dievas“? Filosofas Martinas
Buberis yra pastebėjęs, kad žodis „Dievas“ yra pats sunkiausias iš visų žmonių kalbos
žodžių, labiausiai sužeistas ir suterštas. Dažnai girdime sakant: „Aš netikiu į Dievą“.
Ir kas taip sako tikriausiai yra teisus, nes tokio „Dievo“, apie kurį jis kalba iš
tiesų nėra.
Katekizmas mini du Biblijoje atskleistus Dievo vardus. Apie pirmąjį
kalbama Senajame Testamente. „Aš esu, kuris esu” (Iš 3,14), - tarė Dievas Mozei. Šis
vardas gali būti aiškinamas kaip egzistencinė filosofinė sąvoka. „Aš esu“ reiškia
Dievo ištikimybę. Jis „yra čia pat, su savo tauta, kad ją gelbėtų“ (207). „Aš esu“
taip pat reiškia, kad Dievas yra pats iš savęs, nuo visados ir visada (plg. 212).
Kitą
Dievo vardą turime Naujajame Testamente: „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4,8.16). Tai reiškia,
kad ne tik Dievas mus myli, bet, kad – kaip skaitome Katekizme – „pati Dievo Būtis
yra meilė“ (221).
Vis dėlto, „nors ir apsireikšdamas, Dievas lieka nesuvokiamas
slėpinys“ (230). Teisingai sako šv. Augustinas: „Jei tu Jį suprastum, Jis nebūtų Dievas“.
Tad jei mąstydami apie visa tai kas yra susiduriame su slėpiniu, mes iš tiesų susiduriame
su tuo, kurį vadiname „Dievu“.