Vatikano radijo redakciniai straipsniai: Krikščioniškieji radijai

Ar krikščioniškosios radijo stotys Europoje dar reikalingos, ypač šiandien, kai visur viešpatauja internetas ir socialiniai tinklai? Šitą klausimą turėtų sau kelti visų pirma Europos krikščioniškųjų radijų konferencija (CERC), įkurta 1994 m. Sausio 24 d., minint žurnalistų globėjo šv. Pranciškaus Salezo liturginę šventę, minima kasmetinė Europos krikščioniškųjų radijų diena.

Tokiose šalyse kaip pavyzdžiui Prancūzija šiandien krikščioniškieji radijai supranta, kad jie jau prarado autoritetą nuolatinio keitimosi idėjomis sistemoje. Socialinės apklausos aiškiai byloja apie visuomenės nukrikščionėjimą. O tikintieji, vis labiau marginalizuojami ir ignoruojami, renkasi kitas platformas, kuriomis naudodamiesi keičiasi žiniomis ir idėjomis su bendraminčiais.

Žinoma, krikščioniškosios radijo stotys neturi vaikytis populiarumo, bet turi skelbti aiškią krikščionišką žmonių gyvenimo viziją. Tad kaip išlaikyti savo specifiškumą ir būti evangelizavimo priemone tarp visų kitų sparčiai konkuruojančių priemonių, kurios sakosi skelbiančios visas žinias ir siūlančios atvirą bendravimą bei dalijimąsi? Iš tiesų nelengva išsaugoti savo specifiškumą ir tapatybę dabartiniame pakitusiame peizaže.

O vis dėlto, šiandien labiau nei bet kada, žodžio laisvė, drąsa eiti prieš srovę, turėti kitą nuomonę labai reikalingos. Jų reikia visų pirma dabartinėms vis labiau konformistinėms Europos visuomenėms, kuriose įsivyrauja minties vienodumas, „politiškai korektiškos“ daugumos diktatūra. Ypač šiandien, kai sklinda milžiniški staigios informacijos srautai, žmonėms reikia kas ją perfiltruotų, pasvertų ir paaiškintų. Krikščionys, ko gero geriau už kitus žino, kokie galingi gali būti žodžiai, kad jie gali gaivinti, bet gali ir žudyti.

Šiose klaidžiose džiunglėse, kuriose nėra aiškių ribų, krikščioniškos žiniasklaidos priemonės turi būti tarsi kompasai, padedantys iššifruoti iš visų pusių sklindančią informaciją, kalbėti apie skelbiamų dalykų kontekstą, žadinti sąžines. Tačiau svarbu atsiminti, kad norėdami išlikti dabartiniame komunikacijos pasaulyje, krikščionys privalo investuoti ir į naujas teritorijas ir atsispirti pagundai užsidaryti savo tapatybės gete. Krikščioniški radijai Europoje, kaip ir kitur, turi gerokai pasidarbuoti, kad pašalintų savo žinomumo ir profesionalumo deficitą.

Romilda Ferrauto / Vatikano radijas