Galilėjos Kanoje buvo vestuvės. Jose dalyvavo Jėzaus motina. Į vestuves taip pat
buvo pakviestas Jėzus ir jo mokiniai. Išsibaigus vynui, Jėzaus motina jam sako: „Jie
nebeturi vyno“. Jėzus atsakė: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“
Jo motina tarė tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps“. Ten buvo šeši akmeniniai
indai žydų apsiplovimams, kiekvienas dviejų trijų saikų talpos. Jėzus jiems liepė:
„Pripilkite indus vandens“. Jie pripylė sklidinus. Tuomet jis pasakė: „Dabar semkite
ir neškite stalo prievaizdui“. Tie nunešė. Paragavęs paversto vynu vandens ir nežinodamas,
iš kur tai (nors tarnai, kurie sėmė vandenį, žinojo) , prievaizdas pasišaukė jaunikį
ir tarė jam: „Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria,
tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiolei“. Tokią stebuklų pradžią Jėzus
padarė Galilėjos Kanoje. Taip jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo jį. Paskui
jis su savo motina, broliais ir mokiniais nukeliavo į Kafarnaumą. Ten jie pasiliko
kelias dienas.(Jn 2, 1-12).
KELIAS Į DŽIAUGSMĄ
Visuomet
yra pavojus Kanos stebuklo aprašymą perskaityti paviršutiniškai, pastebintų vien neįprastą
ir svečiams priimtiną stebuklą, vėliau sekusį apgirtimą nuo puikaus vyno bei visiems
žinomą pasakojimo pabaigoje pateiktą liudijimą, kad Jėzus yra stebukladarys, vandenį
paverčiantis vynu.
Kad stebuklas tikrai įvyko, dėl to abejoti netenka, tačiau
negalime būti tikri, koks buvo to stebuklo mastas ir todėl reiktų pasistengti įžvelgti
gilesnę šio stebuklo prasmę. Pakanka vien tik gerai įsiskaityti į tekstą, ir tuojau
pastebėsime, kad aprašomos vestuvės yra gana keistos. Visų pirma nieko nekalbama apie
nuotaką, jaunikis pasirodo tik pasakojimo pabaigoje, kad atsiimtų nepelnytas vestuvių
prievaizdo pagyras, nes iš tiesų nieko nepadarė, kad vestuvių svečiams pakaktų vaišių.
Pastebime, kad Jėzus nepagarbiai kalbasi su savo motina ir, kas iš tikrųjų stebina
– tai šešių milžiniškų akmeninių indų buvimas šventei parengtuose namuose. Iš tiesų
tokie akmeniniai indai buvo naudojami, bet tik Jeruzalės šventykloje, o ne Kanoje.
Žodžiu, pasakojime yra daug vienas su kitu nesuderinamų dalykų, kurie tampa aiškesni,
įžvelgiant juose paslėptą prasmę.
Visų pirma reiktų kalbėti apie vestuves.
Senajame Testamente ne kartą kalbama apie Dievo ryšį su išrinktąja tauta, kaip apie
santuoką. Jėzus atėjo į pasaulį tuo metu, kai toji Dievo ir Izraelio tautos santuoka
buvo panaši į šešis milžiniškus nepajudinamus akmeninius indus: viskas buvo suakmenėję
ir netobula. Neveltui evangelistas Jonas mini šešis indus, nes Biblijoje tobulas skaičius
yra septyni, o šiuo atveju iki tobulybės kažko trūksta. Izraelio religingumas buvo
suvargęs ir išsisėmęs, neduodantis džiaugsmo, nežadantis jokios atgaivos dvasiai.
Žmonės jį išgyveno panašiai, kaip ir šiuolaikiniai krikščionys, pavargę ir išsiblaškę,
leidžiantys įvairiems prieštaravimams ir kasdienybei užgožti tai, ką gali duoti tikėjimas.
Marija
pirmoji pastebi tai ir kviečia Jėzų padėti savo tautai. Ji mato, kad mūsų gyvenime
trūksta džiaugsmo, todėl negali tylėti. Žinodama, kad tuo atveju būtina Dievo pagalba,
ji kreipiasi į savo Sūnų. Jėzus išklauso Marijos prašymo, tačiau iš pažiūros Jo atsakymas
skamba nemandagiai: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“ Ne vienas
teigia, kad toks atsakymas nevertas Dievo Sūnaus didybės, netgi drįsta apkaltinti
Jėzų neišsiauklėjimu, tačiau, kaip nebūtų keista, Marija visiškai neįsižeidė. Ji puikiai
suprato, ką nori pasakyti jos Sūnus.
Iš tiesų Jėzus sako savo Motinai štai
ką: „Esu visiems nepažįstamas, žinomas tik kaip dailidės iš Nazareto Sūnus, esu tavo
sūnus. Mama, jei dabar padarysiu stebuklą, visam laikui turėsiu pasitraukti nuo tavęs,
ir tu man būsi tik viena iš daugelio moterų, kurios klausysis manęs ir seks mane“.
Marija, jau vieną kartą ištarusi Dievui „taip“, tai padaro ir dabar. Ji priima Jėzaus
žodžius sakydama tarnams, o tuo pačiu ir mums: „Darykite, ką tik jis jums lieps“.
Marijai iš tiesų buvo labai sunku atsisakyti minties turėti Dievą savo namuose, kad
galėtų Jį dovanoti visam pasauliui. Marija myli savo Sūnų, bet leidžia Jam eiti.
Evangelijoje
pagal Joną po šito aprašymo daugiau nėra nė vieno žodžio apie Mariją iki tos akimirkos,
kai ji vėl pasirodo po Jėzaus kryžiumi ir jai nuo kryžiaus vėl ištariami tie patys
žodžiai: „Moterie…“ Ji grįžta į kryžiaus papėdę kaip visų Jėzaus mokinių motina. Ten,
po kryžiumi, ji taip pat neištaria nė žodžio. Paskutiniai Evangelijoje minimi Marijos
žodžiai yra šie, girdimi šiandien, skirti mums visiems: „Darykite ką tik jis jums
lieps“…
Šie žodžiai yra raktas ir visiems, nusivylusiems gyvenimu bei savo
tikėjimu. Atgaivinti savo širdį, pakelti žvilgsnį į Dievą, atrasti džiaugsmą Dievo
artumoje,- tai ir yra mūsų laukiamas stebuklas, ir kelią į jį mums rodo visų mūsų
Motina.