Maldų savaitė už krikščionių vienybę prieš 50 metų

Prasidėjo Maldų savaitė už krikščionių vienybę. Šiai tradicijai, gimusiai protestantiškoje aplinkoje, jau daugiau kaip 100 metų. Jau daugiau kaip aštuonis dešimtmečius maldų savaitėje kasmet dalyvauja ir katalikai. Tačiau pats rimčiausias apsisprendimas už ekumenizmą įvyko prieš penkis dešimtmečius vykstant Vatikano II Susirinkimui. Apie krikščionių vienybę buvo diskutuojama jau pirmojoje Susirinkimo sesijoje, vykusioje 1962 m. spalio 11 – gruodžio 8 dienomis, o galutinis jų rezultatas – Susirinkimo dekretas apie ekumenizmą „Unitatis redintegratio“ – paskelbtas 1964 m. lapkričio 21 d.

Šiandien, šiemetinės ekumeninės savaitės pradžios proga, kviečiame pasiklausyti kaip Vatikano radijas informavo apie lygiai prieš penkiasdešimt metų švęstą maldų savaitę už krikščionių vienybę.

1963 m. sausio 18 d. Vatikano radijo laidos lietuvių kalba ištraukos:

„Visi krikščionys šios oktavos metu yra kviečiami melstis, kad pagaliau įvyktų Kristaus pageidavimas, kad visi būtų viena, kad krikščionys sudarytų vieną šeimą ir vieną Bažnyčią [...]. Nuo šios tikėjimo vienybės priklauso ir dvasinė bei moralinė tautų vienybė [...]. Religinis susiskaldymas daug kenkia pačiai kultūrai, papročiams ir kitoms gyvenimo apraiškoms. Tai ypač skaudžiai pajuntama misijų darbo bare. Religinio susiskaldymo žalingumą mato ne tik katalikai, bet ir nekatalikai. Užtenka tik paminėti, kad šios maldų oktavos įkūrėjas buvo episkopalų pastorius Paul Wattson [...]“.

„Šiais metais maldų oktava už krikščionių vienybę yra visuotinio Bažnyčios Susirinkimo – Vatikano II ženkle. Todėl ir ši maldų oktava, kur tik įmanoma, bus pravedama su ypatingu iškilmingumu. Visi tikintieji, o ypač krikščionys, turi pajusti ir suprasti, kad jie priklauso vienai šeimai ir turi sudaryti vieną šeimą. Bet kad tai įvyktų, dar reikia pašalinti daug kliūčių, daug ką išsiaiškinti, prasklaidyti nepasitikėjimo miglas ir su tikru nuoširdumu ieškoti bendros kalbos. Reikia daugiau dėmesio kreipti į tai kas mus vienija, o tai padės geriau vieniems kitus suprasti ir, laikui bėgant, pašalinti ir tai, kas mus skiria. Bet visa tai reikalauja daug geros valios ir daug maldų.

Pats Kristus savo pavyzdžiu yra parodęs, kad šioje srityje reikia daug ir nuoširdžiai melstis. Jis prieš pat savo kančią ir mirtį kreipėsi į savo dangiškąjį Tėvą prašydamas, kad jo mokiniai ir visi krikščionys išliktų vienybėje. Ši, iš Kristaus maldos išplaukianti vienybė gali būti trejopa: pirmiausia – tai vienybė tarp pačių katalikų [...]. Toliau – vienybė tarp krikščionių [...]. Ir pagaliau vienybė tarp nekrikščionių, kuri pasireiškia pagarba Bažnyčiai [...]“.

„Šia proga įdomu bent trumpai pažvelgti, kaip ši trejopa vienybė pasireiškė visuotinio Bažnyčios Susirinkimo – Vatikano II pirmosios sesijos metu. Pirmiausia Katalikų Bažnyčios vienybė suspindėjo šv. Petro bazilikos didžiosios navos įspūdingu vaizdu: apie du su puse tūkstančio vyskupų iš įvairiausių kraštų susirinkę į vieną vietą. Jie buvo skirtingų rasių, skirtingų kultūrų bei papročių, tačiau juos visus jungė tas pats tikėjimas. [...] Posėdžių metu juos visus jungė viena broliška dvasia. Tiesa, nors ir ne be pagrindo buvo kalbama apie Susirinkime pasireiškiančias dvi Susirinkimo tėvų tendencijas, tačiau, nežiūrint to, nesutarimas vyko ne dėl pačios doktrinos, tik dėl jos formulavimo ar praktiško perteikimo būdų. Žodžiu, visuotinio Susirinkimo pirmojoje sesijoje aiškiai pasireiškė Katalikų Bažnyčios vienybė.

Taip pat pasireiškia ir antros rūšies vienybė – tarp krikščionių, bet ne katalikų. Čia nekalbama apie [...] jų priklausymą vienai, juos apjungiančiai institucijai, bet apie jų palankų nusistatymą Katalikų Bažnyčios link“. [...]

„Ir pagaliau nekrikščionių parodyta pagarba Katalikų Bažnyčiai šio Susirinkimo pirmosios sesijos metu išreiškė trečią vienybės rūšį. Ypač jų delegacijos [...] tai ryšiai parodė. Jų tautų senos kultūros, kaip kinų, japonų, indų turi sveikų papročių bei respektuotinų tradicijų. Tai kadaise bendro, visai žmonijai suteikto apreiškimo padariniai. Visa tai jungia visus ir skatina ieškoti tolimesnės vienybės meilėje ir tiesoje. Tam tikslui ir skiriama ši maldų oktava“.