Benediktas XVI: Kristus – Apreiškimo tarpininkas ir pilnatvė

Vatikano II Susirinkimas konstitucijoje apie Dievo apreiškimą tvirtina, kad visas Apreiškimas „mums sušvinta Kristuje, kuris yra viso apreiškimo tarpininkas ir drauge pilnatvė“ (2). Senasis Testamentas pasakoja, kad Dievas po sukūrimo, nepaisydamas gimtosios nuodėmės, nepaisydamas arogantiškų žmogaus bandymų užimti Kūrėjo vietą, vėl iš naujo pasiūlė žmogui savo draugystę pašaukdamas Abraomą ir išsirinkdamas mažąja tautą. Jis išsirinko Izraelį nesivadovaudamas žemiškaisiais galios kriterijais, bet vien iš meilės. Šis pasirinkimas lieka paslaptimi, bylojančia apie Dievo veikimo stilių. Dievas pašaukia vienus, bet kitų neatmeta, kad pašauktieji būtų pas jį vedantis tiltas. Visada vieni išrenkami dėl kitų, - pabrėžė popiežius Benediktas.

Izraelio tautos istorijoje matome ilgą Dievo apsireiškimo žmonėms kelią. Dievas atsiskleidžia, žodžiais ir veiksmais įeina į istoriją. Šiame vyksme jis naudojasi tarpininkais – Moze, pranašais, tautos vadovais, per kuriuos praneša tautai savo valią, primena pareigą laikytis sandoros, gaivina lūkesčius ir Dievo pažadų išsipildymo laukimą.

Kaip tik šių pažadų išsipildymą kontempliavome švęsdami Kalėdas. Dievo apreiškimas pasiekė viršūnę. Jėzuje iš Nazareto Dievas aplankė savo tautą, aplankė visą žmoniją. Viršydamas visus žmonių lūkesčius pats Dievas tapo žmogumi. Jėzus ne tik kalba apie Tėvą, ne tik sako ką nors apie Dievą, bet jis pats yra Dievo apsireiškimas. Jis yra Dievas ir jame mes matome Dievo veidą.

Toliau katechezėje popiežius Benediktas XVI aiškino ką reiškia matyti Dievo veidą. Evangelistas Jonas, perteikdamas Jėzaus žodžius artėjant kančiai, mini apaštalo Pilypo prašymą: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana“ (Jn 14,8). Pilypas labai praktiškas ir konkretus; jis nori to, ko ir mes norime: „matyti“ Tėvą, matyti jo veidą. Jėzaus atsakymas, skirtas ne tik Pilypui, bet ir mums visiems, mus įvedą į kristologinio tikėjimo esmę. Viešpats sako: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą“ (Jn 14,9). Šiuose žodžiuose glūdi visas Naujojo Testamento naujumas: įmanoma matyti Dievą, Jėzuje Kristuje Dievas parodė mums savo veidą.

Dievo veido ieškojimas yra viena svarbiausių Senojo Testamento temų. Hebrajiškas terminas „panim“ (veidas) pavartotas 400 kartų, iš kurių 100 kartų kalbant apie Dievo veidą, apie troškimą matyti Dievo veidą. Kaip žinoma, hebrajų religija draudžia kurti atvaizdus. Atvaizdų kūrimas, taip kaip darė kaimyninės tautos, buvo laikomas stabmeldyste. Tad ką gi pamaldžiam izraelitui reiškė „Dievo veido ieškojimas“, ypač jei žinoma, kad neįmanoma jo pavaizduoti? Tai iš tiesų rimtas klausimas. Viena vertus, draudžiama Dievą paversti daiktu, paversti atvaizdu, kurį būtų galima paimti į rankas; antra vertus, sakoma, kad Dievas turi „veidą“, jis yra „Tu“, su kuriuo įmanomas asmeninis ryšys; Jis nėra užsidaręs savo danguje. Sausio 1-ąją liturgijoje girdėjome nuostabią laiminimo maldą: „Tepalaimina ir tesaugo tave Viešpats! Tešviečia tau Viešpats savo veidu, tebūna jis tau maloningas. Tegu Viešpats savo veidą atgręš į tave ir suteiks tau gerovę“ (Sk 6,24-26). Dievo veido šviesa yra gyvybės šaltinis. Jos dėka įmanoma matyti tikrovę. Ji veda per gyvenimą.

Senajame Testamente, - tęsė Popiežius katechezę, - Mozė yra tasai žmogus, kuriam Dievas leido būti savo akivaizdoje. Išėjimo knygoje sakoma: „Viešpats kalbėdavo su Moze veidas į veidą, kaip žmogus kalba su savo bičiuliu“ (Iš 33,11). Dėl šito artumo Mozė prašė parodyti jam Dievo šlovę. Į tai Viešpats atsakė: „Aš padarysiu, kad praeis prieš tave visas mano gerumas ir ištarsiu prieš tave vardą...Bet... mano veido negali pamatyti, nes žmogus negali manęs pamatyti ir likti gyvas... tu pamatysi mano nugarą“ (Iš 33,18-23). Viena vertus Mozė kalbasi su Dievu veidas į veidą, bet antra vertus, Dievo veido jis matyti negali. Pasak Bažnyčios Tėvų, tas mato nugarą, kas eina iš paskos. Vadinasi, Dievą įmanoma tik sekti.

Tačiau kažkas visiškai nauja įvyksta Įsikūnijimo akimirką. Dievo veido paieškose įvyksta lig tol neregėtas dalykas. Jėzuje Kristuje, žmogumi tapusiame Dievo Sūnuje, matome Dievo veidą. Jame pasiekia viršūnę Dievo apsireiškimas žmonėms prasidėjęs Abraomo pašaukimu. Jame matome apsireiškimo pilnatvę, nes Jis yra Dievo Sūnus, Jis „yra viso apreiškimo tarpininkas ir drauge pilnatvė“ (Dei Verbum 2). Jėzus, tikras Dievas ir tikras žmogus, yra ne vienas iš daugelio, bet vienintelis tarpininkas. „Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių tarpininkas – žmogus Jėzus Kristus“ (1 Tim 2,5). Jame matome ir sutinkame Tėvą. Jame ir mes į Dievą galime kreiptis, „Aba, Tėve!“

Visi žmonės, taip pat ir netikintys, trokšta pažinti Dievą, matyti jo veidą, - sakė Šventasis Tėvas. Mes norime žinoti kas Jis yra, ką Jis mums reiškia. Šitą troškimą įmanoma patenkinti sekant Kristumi. Sekdami paskui Kristų, pirmiausia matome Dievo iš nugaros, o paskui kaip tikrą bičiulį, Jo veidą matome Kristaus veide. Dėl to svarbu, kad sektume Kristų ne tik tuomet kai mus prislegia sunkumai, bet kasdien, kad surastame jam vietos tarp savo kasdienių rūpesčių, kad sektume jį visu savo gyvenimu.

Baigęs katechezę, Popiežius, kaip paprastai, keliomis kalbomis perskaitė jos santraukas ir pasveikino didesnes audiencijoje dalyvavusių maldininkų grupes. Pačioje pabaigoje Benediktas XVI priminė jau šį penktadienį prasidedančią maldų savaitę už krikščionių vienybę:

„Poryt, penktadienį, sausio 18-ąją, prasideda Maldų savaitė už krikščionių vienybę. Šiemet jos tema – pranašo Michėjo žodžiai: „Ko Dievas nori iš savo tautos?“ (plg Mch 6,6-8). Visus kviečiu melstis, karštai maldauti Dievą, kad suteiktų vienybės dovaną visiems Viešpaties mokiniams. Neišsenkanti Šventosios Dvasios galia visus mus teskatina nuoširdžiai siekti vienybės, kad visi galėtume vieningai išpažinti, kad Jėzus yra pasaulio Gelbėtojas. (Vatikano radijas)