Viešpaties Apsireiškimas (Trys Karaliai)

Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“. Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą – Izraelį“.

Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“. Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros. Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą. (Mt 2,1-12)

IŠMINČIŲ KELIAS

Šios šventės Evangelijos ištrauka yra labai vaizdinga ir visiems gerai žinoma: paslaptingi išminčiai iš Rytų, vykstantys aplankyti gimusio Jėzaus, danguje pasirodžiusi žvaigždė, nevaisingos paieškos karaliaus Erodo rūmuose, turtingos, nors ir simbolinės dovanos, kurias jie galiausiai sudeda prie rasto Kūdikio kojų… Šis epizodas įkvepia pamaldžius spektaklius ir ypač žurnalistai mėgsta uždavinėti galybę klausimų šia tema: kur gyveno Evangelijoje minimi išminčiai? Kas jie iš tiesų buvo? Kokie buvo jų vardai? Kodėl atnešė kaip tik tokias, o ne kitokias dovanas? Ar pasirodžiusi žvaigždė buvo kometa, o gal koks kitas dangaus reiškinys? Kada turėtų būti tikroji Jėzaus gimimo data, jei astronomai pajėgtų konkrečiai įvardyti tokios žvaigždės pasirodymo metą, ir taip toliau.

Deja, ši daugybė klausimų, į kuriuos veikiausiai niekuomet nebus įmanoma duoti tikslaus atsakymo, reikalinga tik tam, kad atitrauktų dėmesį nuo tikrosios šios šventės prasmės…

Verta iš karto atkreipti dėmesį į tai, kad šios dienos iškilmė nėra „Trijų Karalių šventė“, kaip kad ją įprastai vadiname. Šis terminas tik pakeičia ir paprasčiau perteikia Viešpaties Apsireiškimo iškilmės esmę. Kalėdų dieną mes šventėme Jėzaus gimimą, tuo tarpu šiandieninė šventė kviečia mus susimąstyti, dėl ko gimė Jėzus. Kodėl Dievo Sūnus tapo žmogumi? Trijų Išminčių kelionė pas Viešpatį mums patvirtina: Dievas atėjo į pasaulį ne tam, kad jame liktų pasislėpęs (ar paslėptas, kaip galbūt ne vienam patiktų), ne todėl, kad turėjo kažkokių reikalų žemėje, bet tam, kad pasirodytų žmonėms, kad šie galėtų Jį pažinti. Šis Viešpaties apsireiškimas prasidėjo jau nuo pat gimimo: anksčiau už išminčius gimusį Išganytoją aplankė piemenys, tačiau šios iškilmės pasakojimas praplečia tokio pažinimo ribas.

Piemenys ir išminčiai, o tai reiškia: žydai ir ne žydai, varguoliai ir turtingieji, esantys visuomenės gyvenimo pakraštyje ir rūmuose mielai matomi mokslininkai. Tai liudijimas, kad Dievas atėjo pas visus. Jis visus kviečia Jį pažinti ir pripažinti bei pasinaudoti Jo atėjimo į pasaulį vaisiais. Ne vien tik gimimas, bet ir visas Jėzaus žemiškasis gyvenimas yra Jo Apsireiškimas, todėl ši šventė įgyja ypatingą reikšmę, netgi tam tikrą pirmenybę prieš Jėzaus mokymą, stebuklingus pagydymus netgi prisikėlimą. Šiandien kalbama apie tai, kad žmonės pamatė ir pripažino Dievą, suvokdami, kad nuo šiol jau nebėra palikti vieni.

Dievas tampa žmogumi, kad atsidurtų su mumis viename lygyje, kad galėtų kreiptis į mus ir elgtis mums suprantamu būdu. Šventajame Rašte randame žodžius: „Daug kartų ir įvairiais būdais Dievas kalbėjo mūsų tėvams per pranašus, o galiausiai prabilo į mus per Sūnų“. Jėzaus atėjimas yra Dievo apsireiškimo žmogui viršūnė, lemiamas Dievo žodis, po kurio jau nebėra ką bepasakyti iki tos akimirkos, kai žmogus išvys Dievą „veidas į veidą“.

Kaip tik iš to ir kyla šios iškilmės didybė. Ji kalba mums apie Dievo kilnumą. Jis, Amžinasis, Begalinis, Visagalis, Kūrėjas ir Visatos Valdovas, kuriam nėra reikalingas niekieno buvimas, panoro būti lygus mums, savo kūriniams. Jis tai padarė dėl mūsų gerovės, parodydamas neribotą meilę, kuri yra tuo didesnė, kad Jis pats panoro bendrauti ir kalbėtis su mumis. Žmogus yra Dievo sukurtas „pagal jo paveikslą ir panašumą“, apdovanotas protu ir laisva valia, kad irgi norėtų kalbėtis su Juo.

Trys Išminčiai įkūnija žmogaus kelionę pas Dievą. Kalėdos yra šventė, kai mes prisimename, kad Dievas atėjo pas mus, o Apsireiškimo šventėje prisimename, kad mes einame pas Dievą, einame, kaip laisvi kūriniai, gaubiami meilės ir patys trokšdami mylėti.

Mes sugebame leistis į nuostabius nuotykius: tyrinėjame Visatą, išrandame mechanizmus ir vaistus, tikrovę atvaizduojame mene ir literatūroje. Gaila tik, kad šiais laikais žmonės nelabai nori leistis į kitą kelionę, ieškodami To, kuris jiems davė visą tą sumanumą ir protą. Ši kelionė nėra skirta vien tik patiems protingiausiems, nes Dievas atlygina visiems Jo ieškantiems. Mat, tokiai kelionei reikia išminties…

(Mons. Adolfas Grušas)