Prancūzijoje laukiama manifestacijos prieš tos pačios lyties santuokos projektą

Šį savaitgalį Paryžiuje vyksianti manifestacija prieš homoseksualių asmenų santuokos įteisinimą, pasak kai kurių apžvalgininkų, gali būti didžiausia per pastaruosius du dešimtmečius. Tai nėra mažai, žinant, kad Prancūzija turi šimtametes pilietinio protesto tradicijas.

Tuo tarpu socialistinių pažiūrų prezidentas Francois Hollande, kaip ir vyriausybė, deklaruoja tvirtą pasiryžimą toliau tęsti homoseksualų santuokos įteisinimo projektą. Šis jau paruoštas ir turi būti netrukus aptartas parlamentinėje asamblėjoje. Beje, Prancūzijoje homoseksualai jau turi teisę sudaryti civilinę partnerystę.

Prieš keletą mėnesių atliktos apklausos rodė, kad tos pačios lyties santuokai neprieštarauja dauguma šalies gyventojų, nors kai kalbama apie įvaikinimą, abejonių gerokai daugiau. Tačiau, kai kuriems netikėtai, pradėjo formuotis stipri opozicija tos pačios lyties santuokų projektui, kuri jau anksčiau sugebėjo manifestacijose mobilizuoti dešimtis tūkstančių žmonių.

Homoseksualios santuokos šalininkų raktinis žodis yra „lygybė“. Politinėje retorikoje visur atsikartoja šūkis „santuoka visiems“. Jų požiūriu nesuteikti gėjams teisės tuoktis yra nelygybės, tad ir diskriminacijos įtvirtinimas.

Opozicijoje vieni iš svarbiausių balsų priklauso religijoms. Tačiau nei opozicija, nei argumentai nėra, kaip yra bandoma kartais pavaizduoti, vien religiniai. Prancūzijos episkopatas paskelbė ne vieną dokumentą, kuriame tai akcentavo ir kvietė įsiklausyti į šį argumentą: santuoka, kaip visuomeninė institucija, nėra skirta tam, kad savo ir kitų akyse būtų įrodyta meilė. Santuoka savo esme taip pat yra susijusi su atvirumu vaikų gimimui, augimui, ugdymui. Be to visuomenė ir civilizacija neįmanomi. Šia prasme vyro ir moters santuoka, nepaisant įvairių jos istorinių formų, yra „prigimtinė institucija“, kurią visuomenei vertą saugoti. Tuo tarpu homoseksualus ryšys iš principo yra uždaras gyvybei.

Vaikui būtų paprasčiausiai meluojama, jei, kaip dabar siūloma ir sekant Ispanijos pavyzdžiu, iš teisės kalbos išbrauktumėme „tėvo“ ir „motinos“ sąvokas, ir jo tėvais vadintumėme partnerį „nr. 1“ ir „nr. 2“.

Ar šio principinio uždarumo „apėjimas“ per teisinę kalbą, per įvaikinimą ar dirbtinį apvaisinimą iš tiesų sulygina heteroseksualų ir homoseksualų ryšį? Teisės tuoktis tos pačios lyties asmenims nesuteikimas nėra diskriminacija būtent todėl, kad šis ryšys nėra lygus, kai kalbama apie gyvybę. Tai nėra ir homoseksualių asmenų orumo pamynimas ar jų lygybės paneigimas. Juk elgiamės skirtingai su seneliu ir su vaiku. Teisių traktatuose jų teisės aprašomos šiek tiek skirtingai, tačiau iš to neišplaukia, kad senelis ir vaikas nėra lygūs kaip asmenys ir piliečiai. Ankstesnių istorinių skriaudų homoseksualiems asmenims pripažinimas ir ištaisymas yra kitas klausimas, nei jų santuokos įteisinimas.

Nors katalikų Bažnyčia aktyviai pasisakė gėjų santuokos klausimu ir priekaištavo valdžiai, kad ši nesurengė visuomeninių debatų tokia svarbia tema, analogiškų tiems, kurie buvo surengti dėl bioetikos įstatymo, tačiau taip pat vengė, kad opozicija būtų susiaurinta tik iki „katalikiškos“. Kaip minėta, pagrindinis plačiajai visuomenei jos pasiūlytas argumentas nėra religinis. Paryžiaus arkivyskupas pareiškė, kad nedalyvaus sausio 13 dienos manifestacijoje būtent todėl, kad nesuteiktų progos susiaurinti jos reikšmės.

Priešingai, manifestacijų prieš tos pačios lyties santuokas tam tikru smaigaliu ir veidu tapo daug kam keista trijulė: Frigide Barjot, Laurence Tcheng ir Xavier Bongibault. Pirmoji neslepia esanti katalikė, tačiau yra žinoma humoristė ir visuomenės aktualijų komentatorė, labai tolima „homofobo radikalo kataliko“ karikatūriškam įvaizdžiui, kurį neretas siekia priskirti visiems manifestuojantiems. Antroji yra kairių pažiūrų intelektualė ir priklauso judėjimui „Kairė už respublikonišką santuoką“. Trečiasis yra atviras ateistas ir pats homoseksualas, įsteigęs asociaciją „Labiau gėjus be šeimos“. (Vatikano radijas)