Vieni sako „aš tikiu“, kiti – „aš netikiu“. Ką iš tiesų reiškia žodis „tikėti“? Katekizmas
sako, kad „tikėti“ apima du dalykus: asmenį ir tiesą (177). Tačiau pirmenybė visuomet
priklauso asmeniui. Tikėjimo branduolys yra asmeninis žmogaus santykis su Dievu, o
ne tik tam tikrų teiginių apie Dievą, kad ir tikrų, kartojimas. Benediktas XVI aiškiai
rašo: „Apsisprendimui tapti krikščionimi pradžią pirmiausia duoda ne etinis siekis
ar kokia nors didi idėja, bet susitikimas su tam tikru įvykiu, su Asmeniu, atveriančiu
gyvenimui naują horizontą“ (Deus caritas est, 1).
Mes išpažįstame apaštališkąjį
tėjimą, o tai reiškia, kad mūsų tikėjimas kilęs iš apaštalų susitikimo su Jėzumi iš
Nazareto. Tuo susitikimu remiasi ir mūsų asmeniniai susitikimai su Dievui stebint
kūriniją, mūsų kasdienio gyvenimo įvykiuose ir mūsų širdyje.
Kitas Katekizmo
minimas dalykas – tiesa – reiškia, kad tikėjimas tai taip pat „laisvas pritarimas
visai Dievo apreikštai tiesai“ (150). Išpažįstame tikėjimą kaip Dievo apreikštų ir
Bažnyčios saugomų tiesų visumą. Tos tiesos, tai ne filosofavimas apie Dievą, bet jos
teka iš konkretaus įvykio, iš Jėzaus Kristaus asmens. Krikščionių tikėjimas – tai
žmogaus atsakas į Jėzaus asmenį, jo žodžius ir darbus (plg. 142). Tas atsakas remiasi
žmogaus laisve, bet kartu jame glūdi ir klusnumas (plg. Rom 1,5). Katekizme skaitome:
„Paklusti tikėjime reiškia laisvai pritarti išgirstam žodžiui“ (144). Vadinasi, klusnumas
Dievui neprieštarauja mūsų laisvei. Priešingai – toks klusnumas, laisvai pasirinktas,
leidžia mums būti savimi. Taip, kaip buvo savimi Mergelė Marija.