Benediktas XVI: Dievui nėra neįmanomų dalykų. Su Juo mūsų egzistencija žengia saugiu keliu

Pirmojoje 2013 metų bendrojoje audiencijoje popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie Jėzaus kilmę ir tikėjimo tiesas, kurias atskleidė Įsikūnijimo slėpinys. Popiežius drauge palinkėjo visiškai pasikliauti Dievu, net sunkiausių išbandymų valandomis, arba kai jaučiamės silpni, nes Dievas veikia visuomet ir daro nuostabius dalykus būtent silpnumuose.

Viešpaties Kalėdos dar kartą nušviečia mūsų pasaulį ir gyvenimą gaubiančias tamsybes, savo šviesa atnešdamas viltį ir džiaugsmą. Tačiau iš kur toji Betliejaus šviesa? Ji sklinda iš Betliejaus grotos, kurioje piemnys rado Mariją, Juozapą ir Kūdikį, paguldytą ėdžiose (Lk 2, 16). Tačiau kaip galėjo mažas ir silpnas kūdikis atnešti į pasaulį tokią radikalią naujieną taip, kad pakeistų jos istorijos virsmą? – klausė popiežius Benediktas XVI.

Klausimus apie Jėzaus kilmę kėlė daugelis. Poncijus Pilotas, teisdamas klausė Jėzaus: „Iš kur tu?“. Savaime suprantama, kad Jėzus kilęs iš Nazareto, gimė Betliejuje, tačiau ką žinome apie jo tikrąją kilmę? Evangelijose labai aiškiai nurodoma, kad Jėzaus tikroji kilmė yra Tėvas.

Kai kalbame Tikėjimo išpažinimo žodžius „Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi“ nulenkiame galvas todėl, kad Dievą slėpęs šydas yra atidengiamas ir jo neišmatuojamas ir neprieinamas slėpinys paliečia mus, nes Dievas tampa „Emanueliu“, Dievu su mumis“.

Žodžiuose „Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi“ kalbama iš viso apie keturis veikėjus. Tiesiogiai paminėta Šventoji Dvasia ir Marija. Tačiau netiesiogiai kalbama apie Sūnų, kuris „priėmė kūną“. Tikėjimo išpažinime Jėzus vadinamas įvairiais vardais: „Viešpačiu, ... Kristumi, Vienatiniu Dievo Sūnumi, Dievu iš Dievo, Šviesa iš Šviesos, tikru Dievu iš tikro Dievo, vienos prigimties su Tėvu“. Šie vardai primena, kad šalia Sūnaus yra Tėvas. Pirmasis veikėjas yra Tėvas, kuris su Sūnumi ir Šventąja Dvasia yra vienatinis Dievas.

Dievo įžengimas į žmonijos istoriją nebūtų pasiekęs tikslo be Marijos ir nebūtų įvykę tai, kas yra esminio mūsų išpažįstamam tikėjimui: Ji sutinka tapti Dievo apsigyvenimo būstu.

Kartais tikėjimo ir gyvenimo kelyje pajuntame savo menkumą ir netinkamumą ryšium su liudijimu, kokio reikia pasauliui. Tačiau Dievas pasirinko nuolankią moterį iš nežinomo kaimo vienoje iš toliausiai esančių Romos imperijos provincijų. Visuomet turime pasikliauti Dievu, net kai rungiamės su didžiausiais iššūkiais, atnaujindami tikėjimą, jog Jis yra ir veikia mūsų istorijoje, kaip ir pasitikėti Marija. Dievui nėra neįmanomų dalykų. Su Juo mūsų egzistencija žengia saugiu keliu ir yra atvira tvirtos vilies ateičiai.

Išpažindami tikėjimą, kad „Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi“ tvirtiname, kad Šventoji Dvasia, kaip Aukščiausiojo galia, slėpiningu būdu įvykdė Mergelėje Marijoje Dievo Sūnaus pradėjimą. Evangelistas Lukas perduoda angelo Gabrieliaus žinią Marijai, jog „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu“. Įsidėmėtini du dalykai. Pradžios knygoje sakoma, kad „Dvasia iš Dievo dvelkė viršum vandenų“. Tai Dvasia kūrėja, kuri davė gyvybę viskam, taip pat žmogui. Kas įvyksta Marijoje, per tos pačios Šventosios Dvasios veiksmą, yra naujas kūrimas. Dievas, kuris pašaukė būtį iš nebūties, per Įsikūnijimą pradeda naują žmonijos pradžią. Bažnyčios tėvai dažnai kalba apie Kristų kaip apie naują Adomą, norėdami pabrėžti, kad naujo sukūrimo pradžia prasideda nuo Dievo Sūnaus užgimimo iš Mergelės Marijos. Tikėjimas ir mus veikia taip, kad priveda prie naujo užgimimo. Nes krikščioniškojo gyvenimo pradžioje yra Krikštas, kuris leidžia mums atgimti kaip Dievo vaikams, leidžia dalyvauti Jėzaus bendravime su Tėvu.

Angelas sako Marijai: „Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu“. Tai nuoroda į Dievo debesį, apie kurį kalbama Išėjimo knygoje: debesis kelionėje uždengia Susitikimo palapinę virš Sandaros skrynios, kurią izraeliečiai nešėsi savo kelionėje ir liudija Dievo buvimą. Taigi, Marija yra naujoji šventoji palapinė, naujoji Sandaros skrynia. Arkangelui jos ištartu „Tebūnie“ Dievas rado buveinę šiame pasaulyje, Tasai kurio visata negali sutalpinti, apsigyvena mergelės įsčiose. Per Kalėdas minime didžiulį ir sukrečiantį slėpinį: Jėzus yra Vienatinis Tėvo Sūnus, Šventosios Dvasios veikimu priėmęs kūną iš Mergelės Marijos ir tapęs žmogumi. Šis skelbimas yra visą laiką naujas, teikiantis viltį ir džiaugsmą, nes kas kart suteikia tikrumą, jog net jei jaučiamės silpni, vargšai, bejėgiai priešais pasaulio sunkumus ir blogį, Dievo galybė visuomet veikia ir atlieka nuostabius darbus būtent silpnumuose. Jo malonė yra mūsų galybė. (Vatikano radijas)