Katalikų Bažnyčios katekizmas (10). Tikinčiųjų vaidmuo perduodant ir skelbiant tikėjimą

Šventojo Rašto ir Šventosios Tradicijos aiškinimas patikėtas Bažnyčios Magisteriumui, tai yra vyskupams, kurie yra vienybėje su Petro įpėdiniu. Tačiau Magisteriumas nevykdomas už Dievo Tautos ribų, bet jis yra Dievo norėta priemonė, kad suprastume Šventosios Dvasios veikimą Bažnyčioje. Tikėjimą aiškina ne tik Magisteriumas. Katekizmas 91 paragrafe skelbia: „Visi tikintieji gali suprasti ir perteikti apreikštąją tiesą. Jie yra gavę Šventosios Dvasios, kuri juos moko ir veda „į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13), patepimą“.

Visi tikintieji (nuo vyskupų iki paskutinio pasauliečio) turi dovaną, kurią vadiname antgamtiniu tikėjimo jausmu. Šio jausmo, sužadinto Šventosios Dvasios, dėka Dievo tauta ištikimai laikosi tikėjimo ir stengiasi juo tobulai vadovautis gyvenime (plg. 93). Katekizmas primena garsųjį konstitucijos „Dei verbum“ 8 skyrių, kuriame sakoma, kad Bažnyčia pažengia pirmyn, nes didėja ir perduotų dalykų, ir žodžių supratimas, tiek dėka tikinčiųjų kontempliacijos bei gilinimosi, tiek dėl dvasinių dalykų, kuriuos jie patiria, giluminio suvokimo.

Tokio Dievo tautos subrandinto tikėjimo suvokimo pavyzdys galėtų būti tikėjimo tiesa apie Nekaltąjį Prasidėjimą, paskelbta dogma 1854 m. Gilesnis apreikštojo Marijos slėpinio pažinimas nebūtų buvęs įmanomas be tikėjimo jausmo, be tikinčiųjų tikėjimo patirties ir jo apmąstymo. Tad kiekvienas iš mūsų turime jaustis esą atsakingi už Jėzaus apreikšto tikėjimo suvokimą ir skelbimą.

(Dariusz Kowalczyk SJ / Vatikano radijas)