Piemenys nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę
jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. O visi žmonės, kurie girdėjo,
stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos
savo širdyje. Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo
girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta.Praslinkus aštuonioms dienoms,
kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo
nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose.(Lk 2,16-21)
BESIŠYPSANTIS
VEIDAS
Švęsdami Kalėdas, leisdami sau bent šiek – tiek susikaupti tyloje, galime
beveik fiziškai pajusti tų dienų svarbą visai žmonijai ir, žinoma, sau patiems. Tai
tikrojo Dievo Veido nušvitimas mums, žemės vaikams. Dievas, mylėdamas mus, tarsi į
šalį atideda savo dieviškumą ir visagalybę, kad nebijotume prie Jo artintis, kad galėtume
Jį susitikti. Kalėdos – tai Dievas, kurį sutinkame, Dievas, kurį regime.
Gyvendami
tokiomis nuotaikomis ruošiamės sutikti Naujuosius Metus… atsiprašau: Marijos, Dievo
Gimdytojos iškilmę, nes tik taip krikščionis turi vadinti šią dieną.
Metų skaitmens
pasikeitimas, arba, kaip kurie mėgsta pavadinti, metų virsmas, iš tiesų yra labai
banalus įvykis, kurį vien tik žmonių neviltis pripildė pasaulietiškų apeigų, sudarytų
iš fejerverkų žybsnių, keliamų tostų ir linkėjimų, kad ateinantys metai visus pripildytų
džiaugsmo ir giedros nuotaikos.
Krikščioniška prasme visiškai atsakingai galime
pasakyti, kad ateinantys metai tikriausiai bus labai panašūs į praeinančius: gal kiek
geresni, o veikiausiai, kiek blogesni. Galbūt ir pavyks įveikti krizės pasekmes, tačiau
kaip tai reikia paaiškinti daugybei darbo netekusių žmonių arba tiems, kurie buvo
priversti ieškoti geresnio gyvenimo užsienyje?!
Vis dėlto gerai, kad sugebame
tikėtis, laukti ko nors geresnio. Taip laiką galime vertinti todėl, kad krikščionims
laikas nuo tos akimirkos, kai jame gyvena Dievas, yra šventas. Kitais žodžiais galima
būtų pasakyti: visa tai, kas išeina iš Dievo, yra Jo palytėta, tampa šventu.
Laikas,
istorija, kiekvieno mūsų istorija nėra vienas kitą sekančių beprasmių įvykių virtinė,
bet priešingai: tai metas, duotas Dievo plano mūsų atžvilgiu įvykdymui, tai amžinybės
gabalėlis, kad taptume tikrais žmonėmis. Be abejo, yra labai gražių metų, keliančių
pasitenkinimą darbo pasiekimais, begalinio džiaugsmo metai, kaip, pavyzdžiui vaiko
gimimas, mokyklos baigimas, tačiau nestinga ir kitokių, kur kas sunkesnių metų, kuomet
palieka mylimieji, ar metų lūžį tenka pasitikti, liūdint dėl amžinybėn išėjusio brangaus
ir artimo žmogaus…
Gali pasirodyti keista, tačiau drįsčiau pasakyti: visuomet
tuose įvykiuose yra gyvas Dievo švelnumas mums…
Geriausias linkėjimas, kurį
galėtume pasiųsti vieni kitiems Naujųjų metų proga pateikiamas Šventųjų Mišių skaitomoje
Skaičių knygos ištraukoje: galime palinkėti, kad per visus ateinančius metus Dievas
šviestų mums savo Veidu.
Žodžiai „šviesti savo veidu“ yra nuostabus semitiškas
posakis, kuriuo nusakoma žmogaus šypsena. Kai šypsomės, mūsų veidas nušvinta. Bene
gražiausias linkėjimas ir būtų: kad sugebėtume išvysti besišypsantį Dievo Veidą.
Galime
būti tikri, kad Dievas šypsosi. Tas kuris, myli, šypsosi net ir tada, kai patiria
nedėkingumą bei priešiškumą, Besišypsantį Dievo Veidą mums parodė kūdikėlis Jėzus.
Dievas
šypsosi mums. Jo Veidas nėra nei pasipiktinęs, nei neįžvelgiamas ir nesusinervinęs.
Dievas šypsosi visuomet. Jei to nepastebime, vadinasi, problema slypi mumyse pačiuose,
nes tada, kai esame prislėgti vargų ar skausmo, žvelgiame ne į Jį, bet, pasidavę savo
emocijoms, nebeįžvelgiame tos šypsenos.
Mes negalime laukti, kad Dievas išspręs
visas mūsų problemas, palengvins gyvenimą ar padarys jį ne tokiu komplikuotu. Gyvenimas
yra paslaptis ir tokį jį privalome priimti ir gerbti, tačiau jei Dievas mums visada
šypsosi, tai reiškia, kad yra dar kažkas, ko nepastebime, išeitis, kurios neįžvelgiame,
tačiau ji tikrai yra, ir, pasitikėdami Dievu, jos savo tikėjimu ieškome. Todėl ir
verta palinkėti, kad, kas beatsitiktų šiais metais, Dievas visuomet mums šypsotųsi.
Kad
tą Dievo šypseną mokėtume pastebėti, turėtume sekti Dievo Motinos pavyzdžiu. Ji, kurią
šiandien minime, kaip Dievo Gimdytoją, gimus Jėzui, patyrė daug rūpesčių: gimdymas
vienatvėje, toli nuo savo namų, varginga prieglobstis, stebėtina piemenų atiduodama
pagarba. Marija daug ko nesuprato, bet visa tai dėmėjosi ir svarstė savo širdyje.
Kitais žodžiais tariant, ji stengėsi iš skirtingų detalių savo širdyje sudėlioti vientisą
vaizdą.
Mūsų gyvenime dažnai trūksta vieno centrinio taško, nes esame pernelyg
susirūpinę, kaip išgyventi kasdienybę ir tam atiduodame visas jėgas. Mums reikia atramos,
kad sugebėtume ramiai apmąstyti visa, kas tame gyvenime vyksta. Tokiu atskaitos tašku
gali būti tikėjimas ir būtų nuostabu, jei, pradėdami naujuosius metus, pradėtume savo
kelią nuo Dievo, Jo Žodžio klausymosi, o mūsų kasdienybėje atsirastų vietos bent trumpai
ramybės valandėlei.
Tikėkite, tuomet tikrai pamatysime, kad Dievas šypsosi
mums…