Dar neseniai džiaugsmingai minėję Gimusiojo tvartelyje iškilmę, štai jau žengiame
į Naujus metus, tradiciškai pradedamus malda už krikščionių vienybę. Senas lotyniškas
posakis Lex orandi, lex credendi („Kaip meldiesi, taip ir tiki“) byloja nenuginčijamą
tiesą, todėl sausio numeriu ir pradedamas nuoširdus gilinimasis į Šventojo Tėvo siūlomą
iššūkį Tikėjimo metams: į ką mes tikime? Ar atspindi mūsų gyvenimas tai, kuo tikime?
Kitaip tariant, stiprinsime tikėjimą, iš naujo keldami klausimus ir bandydami su(si)vokti,
kam reikalingas tikėjimas, kas yra krikščioniškasis Apreiškimas.
Kun. Kęstutis
K. Brilius MIC tvirtina, kad per meilę Dievui galime priimti visus Jo kūrinius: „Jame
ir su Juo galime mylėti nepažįstamą ar nepatinkantį asmenį.“ Pasak Popiežiaus, tik
save dovanodamas, tik būdamas atviras, tik leisdamas save bandyti sunkumais, žmogus
gali atrasti visą savojo žmogiškumo didybę, – rašo Jonas Malinauskas. Prisimindamas
teologų teiginį, kad pirmoji nuodėmė pirmiausia yra ne puikybės, bet neklusnumo nuodėmė,
apie tai svarsto Ramūnas Aušrotas. Klusnumas yra atsiliepimas į kito asmens poreikius,
šiam neraginant du kartus. „Tačiau Dievas norėjo, jog klusnumas kiltų iš laisvės,
iš Jo valios išklausymo ir pritarimo jai.“ Todėl kun. Danielius Dikevičius – dar kartą
apie tai, kaip Krikšto sakramentas atkuria kadaise pirmųjų tėvų prarastą bendrystę
su Dievu.
Sesuo Ona Vitkauskaitė MVS, svarstydama Biblijos autorystės temą,
labai subtiliai pristato vieną pagrindinių Vatikano II Susirinkimo dokumentų – dogminę
konstituciją apie Apreiškimą Dei Verbum. Pasak autorės, Biblija – Dievo apsireiškimų
branginimo, perdavimo iš lūpų į lūpas rezultatas. „Turime gerbti Šventojo Rašto tekstus
– kai kurių senatvę ir jų nueitą kelią iki mūsų, neprimesdami savo laikmečio požiūrio
į gyvenimą.“ Apie tendencingą nenorą priimti Bažnyčios istorijos visumą rašo tėvas
Antanas Saulaitis SJ: „Kas girdėjo apie kalavijuočius ar popiežiškąją valstybę, galėtų
išgirsti ir apie pasaulinį Caritas tinklą, tarnavimą pabėgėliams, Šv. Egidijaus bendruomenės
taikdarystę, savo apylinkės parapijos ištiestas į vargstančiuosius rankas bei širdis.“
„Apie
krikščionių tikėjimą pasakojo tikybos mokytoja. Tačiau iš kur jis atsirado manyje,
man pasakyti labai sunku“ – byloja vaikai seną tiesą, jog tikėjimas – visų pirma Dievo
dovana. Artūras Lukaševičius tiki, jog pats Dievas mums duoda pažinti daugybę dalykų
apie save patį ir apie žmogų, ir Jis visada „paims už rankos ten, kur esam“. Deja,
„problema ne ta, kad Dievas neduoda tikėjimo dovanos, bet kad aš jos nepriimu. <…>
Žmonėms būdingas ir šis gajus požiūris: nueinu į bažnyčią, pasėdžiu, ten gera, ir
man gana...“ Taigi kaip Apreiškimas tampa asmenine „religijuke“, kiekvienam pagal
individualius poreikius? Vytautė Maciukaitė supažindina su viena iš prielaidų, – kultūrinio
reliatyvizmo pritaikymu moraliniams dalykams. „Tikėjimų įvairovė nėra joks įrodymas,
kad tiesos neįmanoma atrasti.“ Keldama klausimą, ar religija tėra žmogaus konstruktas,
kurį galima perkonstruoti, ar ji yra Dievo darbas, Maciukaitė primena apie realybę:
„Būti krikščionimi reiškia visų pirma ne galimybę išvengti skausmo ir sunkumų.“
Algimantas
Ramonas reziumuoja 2012 metų šeimos politiką, reikšmingiausius nuveiktus ir neįveiktus
darbus. Ramunė Jurkuvienė ir Modesta Paklonskaitė rašo apie Šeimų tarybos svarbą,
primena, jog tik „mes patys esame atsakingi už savo šeimas ir turime stengtis, kad
joms būtų gera“. Paulis Lemoine’as (Polis Lemuanas) paliečia motinystės atostogų ir
mamos išsiskyrimo su vaiku temą. Klausimų rubrikoje skaitykite, kaip pelnyti specialius
Tikėjimo metų progos atlaidus, o atsinaujinusioje skiltyje mažiesiems – „Šv. Mišios
su vaikais“ – apie paprastais žodžiais perteiktas liturginių gestų prasmes. Smagi
naujiena – į žurnalo puslapius sugrįžo Don Kamilio istorijos. Pažintis su šventaisiais
tęsia Vanda Ibianska. Sausio numerio akiratyje – šv. Pranciškus Salezas, katalikų
žurnalistų ir kurčnebylių globėjas, teigęs, jog laikrodis skaičiuoja laiko kiekį,
bet laiko kokybė priklauso nuo mūsų, o Dievui mieli netapsime pasninkaudami, duodami
įžadus be meilės. Vaidos Spangelevičiūtės-Kneižienės kalbinamos seserys dalijasi:
„Tikėjime pirmiausia maitina asmeninis susitikimas su Jėzumi – malda. Ir asmeninė
malda, ir bendruomeninė <…>. Tai prilygtų susitikimui su draugu, kuomet kalbiesi,
klausai, o kartais tiesiog būni kartu.“
Be galo greitai prabėgo metai, taip
pat ir laikas, pašvęstas gilinimuisi į pal. Jurgio Matulaičio mintis ir darbus! Paaiškėjus,
jog jų gausai ir didybei aptarti vienerių metų per maža (Palaimintojo metų proga nesulaukėme
nė vieno naujo, savarankiško leidinio Matulaičio tema), tikimės, jog „Artumos“ autorių
rengiamą matulaitiadą mielai skaitysite ir 2013-aisiais! Atversdama švarų kalendorių,
„Artuma“ skaitytojams linki gilaus Dievo artumos išgyvenimo ir po Kalėdų švenčių,
kai tęsime kasdienius darbus ir, svarbiausia, kursime Naujų metų prasmę ir gerovę. Širdies
džiugesys, pakili nuotaika ir blogį gerumu įveikiantis pavyzdys telydi visus metus!