Šventoji Šeima

Jėzaus gimdytojai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę. Iškilmėms pasibaigus ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet gimdytojai to nepastebėjo. Manydami jį esant keleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią, paskui pradėjo ieškoti jo tarp giminių bei pažįstamų. Nesuradę grįžo jo beieškodami į Jeruzalę.

Pagaliau po trijų dienų rado jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. Visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais. Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo, ir jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“. O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ Bet jie nesuprato jo žodžių.

Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus. Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje. O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse. (Lk 2,1-52)

BŪTI SU DIEVU

Atpasakojus įvykius, susijusius su Jėzaus gimimu, iki to momento, kai Jis, sulaukęs trisdešimties metų, pradėjo vykdyti Jam skirtą pasiuntinybę, Evangelija nieko nekalba apie Jėzaus gyvenimą. Vienintelė išimtis – tai šio sekmadienio liturgijoje skaitomas epizodas. Jėzui buvo suėję dvylika metų, kuomet Jis drauge su Marija ir Juozapu ir, veikiausiai, nemažu būriu kitų giminaičių bei pažįstamų iškeliavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Labai tikėtina, kad ta proga buvo atliktos ir apeigos, kuriomis žydų jaunuoliai religine prasme buvo įvedami į suaugusiųjų pasaulį, prisiimdami atitinkamą atsakomybę ir pareigas. Tai savotiškai liudytų ir Jėzaus elgesys: kaip suaugęs žmogus, Jis nusprendė pasilikti šventykloje, pasinaudodamas proga pasikalbėti su tikėjimo mokytojais, ir, kaip suaugęs asmuo, neturėjo prašyti tėvų leidimo.

Be abejo, tėvams vaikas visuomet liks vaiku, todėl Marija su Juozapu, trečią dieną apsižiūrėję, kad bendrakeleivių būryje nebėra Jėzaus, grįžo Jo ieškoti. Suradus Jį šventykloje Marija nesusilaikė nepapriekaištavusi, tačiau susilaukė gana netikėto atsakymo. Jėzus su visu suaugusio žmogaus rimtumu ir gerai suvokdamas savo pašaukimą bei pasiuntinybę, atsiliepė: „Kam manęs ieškojote? Ar nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“

Apie tą kitą Tėvą, ne Juozapą, Jėzus mąstė visuomet dar būdamas vaiku. Vėliau Jis išėjo į viešumą vykdyti Tėvo valios ir skelbti Gerosios Naujienos. Tėvą Jėzus prisiminė ir paskutinę akimirką, kai kryžiaus agonijoje garsiai sušuko: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią!“ Kita vertus ir įstatyminis Jėzaus tėvas Juozapas nuolankiai vykdė nelengvą Dievo jam patikėtą pasiuntinybę. Lygiai taip elgėsi ir Marija, kuri pati save pavadino „Viešpaties tarnaite“. Aišku viena: visi trys Šventosios Šeimos nariai, Jėzus, Marija ir Juozapas savo gyvenimo tikslu laikė Dievą. Vien tik Dievas buvo tos šeimos vadovas, Jis jungė tos šeimos narius tarpusavyje.

Pastaruoju metu labai daug kalbama apie tradicinės šeimos krizę. Visi matome, kiek daug nesutarimų atsiranda šeimose, kiek daug skyrybų, paprastai atsirandančių dėl vieno kurio nors sutuoktinių kaltės, kurias kita pusė priima su kartėliu ir po to sekančiu apmaudu. Skiriamasi, negalvojant apie vaikus, pirmiausiai galvojant, kaip pasidalyti turtą. Žmonės nebenori prisiimti įsipareigojimų ir šalia ekonominės krizės susiduria ir su viso gyvenimo krize. Kalbėdami apie tokio bendro gyvenimo žlugimą sociologai, psichologai ir įvairūs kitokio plauko „ekspertai“ diskutuoja, mėgindami apibrėžti viso to priežastis. Kalbama apie nepakankamą pasirengimą santuokai, labai didelį užimtumą darbe, paskutiniu metu vis dažniau minima emigracija, žmonių nusivylimas, nenoras kalbėtis tarpusavyje. Kalbama ir apie egoizmą, siekiant vien tik savo paties gerovės, nesirūpinant kitu žmogumi, ne paskutinę reikšmę turi ir tariamos laisvės troškimas, kai atsisakoma esminių pareigų vienas kitam, blogą pavyzdį rodo ir garsūs žiniasklaidos, verslo ir pramogų pasaulio personažai…

Nepaneigsime, kad čia išvardintos ir dar daugybė kitų priežasčių tikrai yra pagrįstos, tačiau jos visos turi vieną trūkumą: apie visa tai kalbant, pamirštama pati svarbiausia priežastis, pati giliausia šeimos gyvenimo krizės priežastis. Problema yra tame, kad atsisakoma į savo gyvenimą įsileisti Dievą, kuris būtų bendras visų šeimoje gyvenančių žmonių tikslas ir tuo būdu palaikytų tarpusavio vienybę. Kažkas yra pasakęs, kad mylėti, reiškia: ne žiūrėti vienas kitam į akis, bet žvelgti viena kryptimi. Krikščionims tokia kryptis ir tikslas yra Dievas, kuriam skiriamas visas gyvenimas ir kuris palaiko žmonių meilę.

Iš tiesų šeimų krizė yra ne kas kita, kaip tikėjimo krizė ir todėl šia prasme Nazareto Šeima mums visiems lieka pavyzdžiu ir modeliu. Negalėtume pasakyti, kad jų gyvenimas buvo lengvas: Juozapas augino ne savo sūnų ir kantriai rūpinosi juo, Marija savo Sūnų galiausiai pamatė mirštantį, prikaltą prie kryžiaus, apie patirtą Jėzaus kančią nereikia nė kalbėti… Jų gyvenimas nebuvo lengvas, tačiau juos visus jungė meilė, nes jie siekė ne to, ką galima apskaičiuoti žmogiškomis priemonėmis, ieškojo ne savo asmeninių interesų, bet to, ko nori Dievas.

O Dievas niekuomet nenuvilia…

(Mons. Adolfas Grušas)