Paūmėjo konfliktas Centrinės Afrikos Respublikoje

Prieš Kalėdas paūmėjo konfliktas Centrinės Afrikos Respublikoje, kurioje 2003 metais valdžią perversmu paėmusio ir šiandien valdančio prezidento Francois Bozize režimas kovoja su trimis, bet susivienijusiomis sukilėlių grupuotėmis.

Pilietinis konfliktas prasidėjo 2004 metais, 2007-2012 metais buvo vedamos derybos dėl taikos ir susirėmimų buvo mažiau. Tačiau nuo 2012-ųjų gruodžio 10 dienos jie vėl įsiliepsnojo. Sukilėliai sėkmingai užėmė stambesnių gyvenviečių ir miestų šalies šiaurėje. Gruodžio 21 dieną kaimyninio Čado sostinėje buvo sušauktas centrinės Afrikos valstybių viršūnių susitikimas krizei aptarti. Čadas, kuris remia Centrinės Afrikos respublikos valdantįjį režimą, pasisiūlė pasiųsti savo karius, kurie esą mūšiuose tiesiogiai nedalyvautų, tačiau užkirstų sukilėliams kelią link sostinės.

Tuo tarpu sukilėliai tvirtina, jog ėmėsi iš naujo ginklų po to, kai valdantysis režimas pažeidė taikos susitarimus.

Situaciją prancūzų dienraščio „La Croix“ puslapiuose komentuoja Centrinės Afrikos Respublikos sostinės Bangui katalikų arkivyskupas Dieudonné Nzapalainga.

Pasak jo, pažadų nesilaikymas ir negerbimas tikrai yra viena iš svarbiausių konflikto priežasčių. Buvo daug dialogų: „nacionalinė konferencija“, „didieji nacionaliniai debatai“, „visapusiškas politinis dialogas“. Buvo pasirašyti susitarimai, pažadėta pažadų. Tačiau vos signatarai grįždavo į savo stovyklas, šios paskelbdavo, kad šių pažadų nėra įpareigotos. Taip grįžtama į pradinę konflikto padėtį, kurioje abi pusės kaltina viena kitą. O tai virsta frustracija, prievarta, sukilimu, karu ir griovimu.

Daug kas kalba, kad Bažnyčia galėtų būti priešininkų tarpininke, tačiau, pasak arkivyskupo Nzapalainga, šiuo metu tai neįmanoma vien todėl, kad jis neturi ryšio su sukilėliais ir net su broliais vyskupais šalies šiaurėje, mat visos ryšių linijos neveikia. Lieka pagal turimas galimybes vykdyti Bažnyčios misiją nešti pasauliui Kristaus taiką, apie tai kalbėti per interviu, radiją, Kalėdų žinią.

Tačiau dialogui nėra alternatyvos. Šeima, kvartalas, miestas ar valstybė, kuri nedialoguoja su kitais gėrių dalybose atsiduria ant prievartos slenksčio. Šalyje labai reikia taikos, kuri eitų kartu su teisingumu. Tai nereiškia visus sulyginti, tačiau iš kiekvieno prašyti atlikti savo pareigas ir apsaugoti silpniausius. (Vatikano radijas)