Katalikų Bažnyčios Katekizmas (9). Tikėjimo paveldo aiškinimas

Šventoji Tradicija ir Šventasis Raštas – du būdai, kuriais perduodamas Dievo Apreiškimas – nėra neliečiami. Jie atiduoti Bažnyčios bendruomenei, kuri juos saugo, praktikuoja ir išpažįsta vis naujais būdais, tačiau visuomet ištikimai laikydamasi Apaštalų mokymo. Nekartodami vis tų pačių ir nesuprantamų formulių galime tik pasakyti, kad ištikimybė reikalauja nuolatinio interpretavimo. Vis iš naujo turime stengtis tikėjimo slėpinį išreikšti suprantama kalba. Šventojo Rašto ir Šventosios Tradicijos interpretavimas nekenkia dogmų galiojimui, bet priešingai – tai būtina sąlyga norint ištikimai kalbėti apie Credo kiekvienai kartai, epochai ir kultūrai suprantama kalba. Katekizmo 85 paragrafe primenama, kad „pareiga autentiškai aiškinti užrašytąjį arba perduotąjį Dievo žodį pavesta tik gyvajam Bažnyčios Magisteriumui“, tai yra vyskupams vienybėje su Popiežiumi. Magisteriumas nėra aukščiau už Dievo Žodį, bet jam tarnauja, jo klauso, jį saugo ir aiškina. Galima sakyti, kad Magisteriumas – tai vykdymas Jėzaus duoto pažado: „Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę“ (Jn 16,13). Šventosios Dvasios pagalba nesuteikiama demokratiškai, tarsi apreikštoji tiesa galėtų priklausyti nuo žmonių daugumos nuomonės. Šventoji Dvasia veikia visoje Bažnyčioje, tačiau tam tikrais ypatingais momentais jos veikimas pasireiškia per Bažnyčios Magisteriumą. Tad nekurkime sau tokio tikėjimo, kuris mus tenkintų, kuris atitiktų mūsų mąstyseną, bet atsiminkime Apaštalams Kristaus ištartus žodžius: „Kas jūsų klauso, manęs klauso“ (Lk 10,16).

(Dariusz Kowalczyk SJ / Vatikano radijas)