Benedikto XVI šv. Kalėdų nakties homilija. „Eikime link Viešpaties, kuris eina link mūsų“

Vis iš naujo Evangelijos grožis paliečia mūsų širdį – grožis, kuris yra tiesos spindesys. Vis iš naujo sujaudina faktas, kad Dievas tapo kūdikiu, kad galėtume Jį mylėti, ir, kaip kūdikis, pasitikėdamas save mums patiki. Tarsi Dievas sakytų: žinau, kad mano spindesys tave gąsdina, kad prieš mano didybę pats bandai save įtvirtinti. Tad ateinu pas tave kaip kūdikis, kad galėtum mane priimti ir mylėti, - šventosios Kalėdų nakties homilijoje kalbėjo Benediktas XVI.

Vis iš naujo mane paliečia, - tęsė jis, - evangelisto žodis, pasakytas tarsi prabėgtomis, kad Marijai ir Juozapui nebuvo vietos užeigoje. Neišvengiamai iškyla klausimas kaip būtų šiandien, jei jie pasibelstų į mano duris? Ar atsirastų jiems vietos? Evangelistas Jonas išgrynino šios, tarsi atsitiktinės pastabos esmę: Jėzus „atėjo tarp savųjų ir savieji jo nepriėmė“.

Taip didelis moralinis klausimas apie tai, kaip elgiamės su migrantais, pabėgėliais, prieglobsčio prašytojais įgyja dar didesnę prasmę: ar turime Dievui vietos, kai jis pas mus beldžiasi? Ar turime Jam laiko ir erdvės?

Ar netiesa, kad Dievas yra mūsų atstumtas, pirmiausia tuo, kad neturime Jam laiko? Kuo greičiau galime judėti, kuo veiksmingesni instrumentai, kurie taupo mūsų laiką, tuo mažiau laiko turime. Ir Dievas? Klausimas niekad apie Jį neatrodo skubus. Mūsų laikas jau užpildytas. Dar giliau žvelgiant, ar Dievas turi vietos mūsų mintyse? Mūsų mąstymo metodologija yra nustatyta tokia, kad Jis, galiausiai, neturi egzistuoti. Nors, rodos, beldžiasi į mūsų mąstymo duris, turi būti nutolintas per kokius nors pasvarstymus. Kad mąstymas būtų laikomas rimtu, turi būti nustatytas toks, kad „Dievo hipotezė“ atrodytų paviršutiniška. Nėra Jam vietos. Taip pat mūsų jautime ir norėjime. Norime mūsų pačių, paliečiamų daiktų, paliečiamo laimingumo, asmeninių sumanymų sėkmės. Esame visiškai pripildyti savęs pačių ir nebelieka jokios vietos Dievui. Nebėra vietos ir kitiems, kūdikiams, vargšams, svetimšaliams. Būtinas yra apaštalo Pauliaus paraginimas „pasikeisti atsinaujinant dvasia“, atverti savo protą, kitaip pažvelgti į pasaulį. Melskime tad Viešpaties, kad taptume budrūs, kai Jis beldžiasi į mūsų esaties ir valios duris. Melskime, kad mūsų gelmėje atsirastų Jam vietos. Kad Jį atpažintume per tuos, kurie į mus kreipiasi: kūdikius, kenčiančius, apleistus, vargšus.

Kalėdų pasakojime yra kiti žodžiai – angelų šlovinimo himnas: „Garbė Dievui aukštybėse, ramybė žemėje jo mylimiems žmonėms“. Dievas yra šlovingas. Dievas yra gryna šviesa, tiesos ir meilės spindesys. Jis yra geras. Yra tikras gėris, tobulas gėris. Jį supantys angelai perduoda džiaugsmą, kylantį iš Dievo šlovės suvokimo. Jie pilni laimės, suvokdami Dievo meilės ir tiesos spindesį. Trokštame, kad ir mus šis džiaugsmas paliestų: tiesa egzistuoja. Egzistuoja grynas gerumas. Egzistuoja gryna šviesa. Dievas yra geras ir Jis yra aukščiausia galybė virš kitų galybių. Džiaukimės tuo šią naktį, kartu su angelais ir piemenėliais.

Dievo šlovė yra susijusi su taika tarp žmonių žemėje. Kur Dievas nešlovinamas, pamirštamas ar neigiamas, nėra ir taikos. Tačiau šiandien paplitusios minties srovės teigia priešingai: religijos, ypač monoteizmas, yra prievartos ir karų priežastis. Reiktų išlaisvinti žmoniją iš religijų, kad gimtų taika. Monoteizmas, tikėjimas į vieną Dievą, yra netolerancijos priežastis, nes dėl savo prigimties nori visiems primesti savo tiesos pretenziją.

Tiesa, kad istorijoje monoteizmas pasitarnavo kaip prievartos ir netolerancijos pretekstas. Tiesa, kad religija gali pasiligoti ir prieštarauti savo giliausiai prigimčiai, kai žmogus mano, kad jis pats turi į rankas imti Dievo reikalą, taip Dievą paversdamas savo privačia nuosavybe. Turime būti budrūs prieš šiuos sakralumo iškraipymus.

Jei istorijoje pasitaikęs religijos blogas naudojimas yra nepaneigiamas, vis tik netiesa, kad „ne“ Dievui sukurtų taiką. Jei Dievo šviesa užgęsta, užgęsta ir žmogaus dieviškas orumas. Tada jis nebebūtų Dievo atvaizdas, kurį turime gerbti kiekviename, silpname, vargše, svetimšalyje. Nebesame tarpusavyje susiję broliai ir seserys, vieno Tėvo vaikai. Kokia arogantiška prievarta tada pasirodo ir kaip žmogus niekina ir traiško kitą žmogų, išvydome visame žiaurume praėjusiame amžiuje. Tik jei Dievo šviesa spindi ant žmogaus ir žmoguje, tik jei kiekvienas pavienis žmogus yra norimas, pažįstamas ir mylimas Dievo, tik tada, kad ir kokia varginga būtų jo situacija, jo orumas yra nepažeidžiamas.

Amžiams bėgant buvo ne tik religijos blogas naudojimas, bet iš tikėjimo į Dievą, kuris tapo žmogumi, plūdo vis naujos susitaikymo ir gerumo bangos. Nuodėmės ir prievartos tamsoje šis tikėjimas įterpė šviesų taikos ir gerumo spindulį, kuris toliau spindi.

Homilijos pabaigoje Benediktas XVI visiems palinkėjo švento piemenėlių smalsumo, kurio genami jie atskubėjo į Betliejų pasižiūrėti vaikelio, Išgelbėtojo, kaip jiems sakė angelas. Ir mes skubėkime su jais, perženkime savo mąstymo ir gyvenimo įpročius, pasaulio materialumą, kad pasiektume tai, kas esmingiausia, Dievą, kuris taip pat eina link mūsų.

Popiežius prašė melstis už taiką tose vietose, kur Viešpats gimė, gyveno ir kentėjo, už visą regioną. Kad krikščionys ten išlaikytų savo tėviškę, kad su musulmonais kurtų savo šalis taikoje.

Nors retai skubame dėl Dievo, manome, kad Dievo dalykai gali palaukti, iš tiesų Dievas yra svarbiausia tikrovė. Tegu mus apima smalsumas iš arčiau išvysti ir pažinti, ką Dievas pasakė. Tegu šventas smalsumas ir šventas piemenų džiaugsmas aplanko mus šią valandą, džiugiai eikime link Viešpaties, kuris šiandien iš naujo eina link mūsų. Amen. (Vatikano radijas)