Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus.
Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją. Taigi visi keliavo
užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto
Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo
namų ir giminės. Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo
nėščia. Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį
sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.
Toje
apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą.
Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie
labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą,
kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats
Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“.
Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama: „Garbė
Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2,1-14)
ATĖJUSI
MEILĖ, Mons. Adolfas Grušas
Šiandien švenčiame
Jėzaus gimimą. Nesvarbu, ar esame tam pasiruošę, ar ne, to laukėme ar buvome abejingi,
atėjome į šią dieną giedra širdimi ar apsunkę nuo rūpesčių, Jėzus yra gimęs ir atėjęs
į pasaulį! Dievas įžengė į žmonių istoriją.
Mes nebegalime demonstruoti savo
pykčio ir nepasitenkinimo Juo, primesti Jam atsakomybę už nepadarytas kaltes ir rodyti
pirštu į dangų, tarytum iš ten ateitų visos mūsų problemos. Nuo Jėzaus gimimo dienos
žinome, kad Dievas yra čia, pasaulyje. Jis yra su mumis.
Belieka tik stebėtis
ir žavėtis Dievo meile žmogui, privertusiai Jį tapti vienu iš mūsų, atsiskleisti mums,
leisti mums Jį pažinti. Dievas nerado geresnės ir mielesnės vietos, kaip žmogaus,
Jo kūrinio, kūnas ir todėl nusprendė jame apsigyventi ir jį pakeisti. Šia prasme Kalėdos
yra ne vien tik Dievo apsireiškimas, bet taip pat apreiškimas apie žmogų ir žmoniją.
Tai reiškia, kad privalome rūpintis savimi, o taip pat ir kitais žmonėmis, savo broliais
ir seserimis, nes mūsų kūną ir žmogystę nuo amžių pasirinko pats Dievas. Didis Dievas!…
Tačiau
to nepakanka. Dar didesnį įspūdį daro tai, „kaip“ įvyksta Dievo įsikūnijimas. Dievas,
apsisprendęs tapti žmogumi, turėjo nesuskaičiuojamas galimybes: galėjo pasirinkti
klestinčią ir turtingą šalį, modernišką ir visais patogumais aprūpintą miestą, tėvą
gydytoją ir motiną advokatę, puikiai įrengtą kliniką ir paslaugius gydytojus, visame
pasaulyje galėjo būti paskelbta žinia apie Jo gimimą. Jis galėjo pasirinkti ir, atrodytų,
labiau tinkamą laikmetį, kai žmonės tikrai Jį priimtų ir įvertintų taip, kaip Dievo
meilė to nusipelno…
Vis dėlto taip neatsitiko. Viešpats pasirinko mažąją Mariją
ir dailidę Juozapą, abu dėl imperatoriaus užgaidos surašyti gyventojus Jėzaus gimimo
metu tapusius klajokliais be savo namų. Dievas pasirinko Betliejų, karaliaus Dovydo
miestą. Dievui pakako prakartėlės. Tokiu būdu Amžinasis įėjo į mūsų istoriją, taip
nusprendė įžengti į žmonių tarpą.
Begalybė, kurios negali sutalpinti dangus
ir žemė, atsidūrė nepatyrusiose Marijos rankose. Viso pasaulio Kūrėjui reikia Jo kūrinio,
kad galėtų išgyventi. Ką galėtume apie tai pasakyti? Nebent tik tai, jog tokia meilė
gali būti pavadinti beprotiška, peržengiančia sveiko žmogaus proto ribas.
Tačiau
kaip tik toks yra Dievas…
Norėdami iki galo suprasti Kalėdas, turėtume pašalinti
visas saldžių sentimentų apnašas, kuriomis buvo „padabinta“ ši šventė. Žinoma, turi
būti vietos džiaugsmui ir švelnumui, tačiau Kalėdos nėra vien tik tie gražūs ir, būkime
teisingi, nelabai daug kam įpareigojantys jausmai. Jeigu tą naktį gimęs Kūdikis, kurį
taip mielai patalpiname įrengtose prakartėlėse, galėtų atsisėdęs apžvelgti pasaulį,
tikriausiai turėtų labai nustebti, kad tiek daug skiriame išoriniam blizgesiui, tačiau
pamirštame Jį, pamirštame pagarbinti Dievo meilę mums. Jis ir šiais laikais daugeliui
lieka tas pats menkas ir bejėgis kūdikis, į kurį neverta kreipti daug dėmesio… Visa
tai galėtume pavadinti Kalėdų papiktinimu, kai nematome stebuklo, pridengto kasdienybe.
Viešpats
atėjo pas visus, todėl šiandien norėtųsi visiems palinkėti gražių Viešpaties Gimimo
švenčių. Kalėdos skirtos tiems, kurie jų laukė ir ilgėjosi. Tiems, kurie nenori nieko
girdėti apie Dievą ir žinią apie Jo gimimą vadina klastinga melagyste. Tiems, kurie
jaučiasi Dievui artimi, nes taip pat, kaip ir Jis, yra nustumti į istorijos pakraštį.
Tiems, kurie yra nusivylę ir pasimetę, nes mano, kad pasaulyje nebėra nieko, kam jie
rūpėtų. Kalėdos skirtos ir tiems, kurie mėgina žengti dar vieną žingsnį link Jo ir
nepastebi, kad Jis, eidamas pas juos, jau nuėjo šimtą žingsnių, tiems, kurie pirmą
kartą švenčia Kalėdas be amžinybėn išėjusio vyro ar žmonos. Kalėdų žinia skamba ir
tiems, kurie po ilgų vienatvės metų atrado savo meilę, visiems kurie dar nerado jėgų
išgyti iš sielos skaudulių, visiems, paskendusiems tyloje, ir tiems, kurie savo rankose
laiko lauktą mylimą sūnų ar dukrą…
Kitaip ir negali būti, nes Dievo meilė atėjo
pas žmones…