Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos
kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą.
Vos tik Elzbieta igirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis,
o pati Elzbieta pasidarė kupina ventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko:
„Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius!
Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! tai vos tik
tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis
mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog isipildys,
kas Viepaties jai pasakyta“. (Lk 1, 39–45)
DIEVAS MUMYSE
Jau greitai
švęsime Kalėdas, tą neįtikėtiną Dievo žinią žmonėms. Žinoma, mes viską suprantame
ir neapsimetinėsime, kad kaip tik tada gims Jėzus… Dievas žemėje jau yra gimęs, miręs
ir prisikėlęs, ir garbingai gyvena. Mums, gyvenantiems dabar, daugiau ar mažiau patenkintiems
gyvenimu, skirta užduotis leisti Dievui gimti mūsų širdyse, arba, geriau, leisti jam
gimti mūsų širdyse ne taip, kaip tai įvyko prieš metus ar prieš tris metus… jaučiu,
kad tokio Kristaus įsileidimo į širdį tikrai nepakako.
Klaidinga visų palaikoma
mintis yra tai, kad mes jaučiamės įpareigoti pamaldžiai ir prisilaikant gerų manierų
pasirengti Kristaus atėjimo į pasaulį šventei. Tačiau šalia mūsų esantys žmonės, o
gal ir mes patys nesijaučiame galį tinkamai tai padaryti, nes vienas skausmas veja
kitą. Esame išsiblaškę, besirūpinantys dėl savo kasdienių reikalų, gyvenantys netektimis,
todėl niekaip neįsijaučiame į ateinančių švenčių džiaugsmą.
Mūsų mirusieji,
su kuriais daugiau nebeteks valgyti Kūčių vakarienės, tarpusavio gyvenimą lydintys
nesusipratimai, kenčiamas šaltis ir nepritekliai, kai norėtųsi tiek daug, o įmanoma
taip mažai…
Mums reikia drąsos suprasti, kas iš tiesų įvyko Kalėdų naktį. Dievas
ieško sau vietos tarp atliekų ir gimsta mažame tvartelyje. Taip yra todėl, kad mes
suvoktume, jog džiaugsmas atsiranda, įveikus liūdesį, kad Dievas, ateidamas į pasaulį,
visiems laikams stojo vargingiausiųjų pusėje, ir per šias Kalėdas Jis neapsigyvens
spindinčiose vitrinose ir spalvinguose ekranuose…
Apie tikrąjį džiaugsmą mums
pasakoja šio sekmadienio Evangelija.
Mažoji Marija jaučia, kad jos įsčiose
auga Kūdikis. Ji, kaip ir visos motinos, džiaugiasi tuo, o žinodama, kad tas Kūdikis
yra visos tautos Lauktasis, negali tokio džiaugsmo išlaikyti savyje Drauge, gal savotiškai
ir abejodama, Marija keliauja pas Elzbietą, tikėdamasi pas ją sulaukti galutinio ženklo,
kad Dievas iš tiesų pasirinko tokį kelią ateiti į pasaulį.
Taip ir atsitinka.
Elzbieta, išvydusi Mariją, išbėga jos pasitikti, dar negimęs Jonas Kriktytojas atpažįsta
ateinantį Mesiją, o Elzbieta pajunta sujudėjusį įsčiose kūdikį. Senyva moteris, taip
pat supratusi, kad išsipildo jos taip ilgai melstas motinystės ilgesys, sveikina Mariją.
Marija
gi, sujaudinta tokių įvykių pradeda džiaugsmingą giesmę, šlovindama Dievą, gelbstintį
ją ir visus žmones. Tai tiesa: Dievas nusprendė ateiti pas mus, Dievas jau yra čia.
Tai jau nebe seno Nazareto rabino dūsavimai kiekvieną šeštadienį, laukiant Mesijo
atėjimo, bet tikrovė, kuri jau pasirodė.
Todėl abi moterys džiaugiasi tuo nepaprastu
įvykiu, kuris dar neįvyko, bet kuris jau yra jų tarpe…
Kaip tiktai tai ir yra
džiaugsmingoji Kalėdų žinia: nesvarbu, kokiose sąlygose bebūtų atsidūręs žmogus, kokioje
šalyje begyventų, jis gali jaustis laimingu, jei tik išgirsta jam skirtą Dievo Žodį.
Dievas ateina į pasaulį, kad nuramintų mūsų širdis.
Jeigu pasakyčiau kam nors:
tau sekasi gyvenime, turi tave tenkinantį darbą, gauni didžiulį atlyginimą, turi pasakiškus
namus, nuostabią žmoną, išauklėtus ir jautrius vaikus, milžinišką papuoštą eglutę
šventiškai apšviestoje svetainėje, todėl būk laimingas, ar pasakyčiau kažką ypatingo?
Kokia gera naujiena skambėtų tuose žodžiuose? Kad Dievas duoda ramybę jau laimingiems?!…
Negirdėta
ir tikrąją Kalėdų prasmę atspindinti žinia yra kitokia: laimė slypi kitur, ji kyla
iš gelbstinčio Dievo, kuris myli kiekvieną mūsų tiek, kad sutinka gimti kūdikiu. Galbūt
kaip tik vargingesnieji tai geriau ir supranta, nes jie jautresni ir labiau linkę
dalytis su kitais.
Geroji naujiena yra tai, kad Dievas yra prieinamas, paprastas.
Jis kitoks, negu mes galime pamanyti. Jis neturi nieko bendro su mūsų baimėmis, Jo
neišblaško mus persekiojančios kasdienybės šmėklos. Dievas paprasčiausiai yra kitoks.
Marija
su Elzbieta tai jau žino, džiūgauja ir pasakoja apie tai viena kitai. Jos kalba apie
Dievo darbus, mato Jį žmonijos istorijoje, atseka Jo pėdsakus savo tautos gal ir ne
pačiuose gražiausiuose įvykiuose. Jų džiaugsmas nebetelpa jų širdyse, nes jos regi
viesią, giedrą ateitį su Dievu. Atrodytų, jos prisilietė prie Dievo širdies…
Mes
juk irgi džiaugiamės, kad Dievas gyvena mūsų istorijoje? Ar ne taip?… (mons. Adolfas
Grušas)