Betliejaus Gimimo bazilika laukia restauravimo

Per Kalėdas visas katalikiškas pasaulis minės Jėzaus gimimą, kurį taip išraiškingai perteikia šv. Pranciškaus XIII amžiaus pradžioje sumanyta prakartėlė, vaizduojanti Betliejaus grotą, aprašomą Evangelijoje, kurioje, kaip sakė Pranciškus, gimė „neturtingasis Karalius“.

Šiandien ši grota, kurioje, pasak tradicijos, gimė Išganytojas, yra apgaubta Gimimo bazilikos, ji stovi palestiniečių savivaldos teritorijoje ir 2012 metų birželio mėnesį UNESCO komiteto buvo įtraukta į žmonijos kultūrinio paveldo sąrašą.

Kaip žinia, viena vertus, tradicija nėra absoliutus istorinis įrodymas, kita vertus, daugybę kartų buvo patvirtinta, praėjus šimtmečiams ir net tūkstantmečiui, kad tradicijos pajėgios ištikimai perduoti istorinius faktus. Tai iliustruoja gausūs archeologiniai atradimai pastaraisiais dvejais amžiais, kurie patvirtino labai senus žodinius ar rašytinius pasakojimus.

Apie Jėzaus gimimą Betliejaus grotoje kalba Evangelija pagal Luką. Kitas labai senas liudijimas apie Betliejaus grotą siekia II amžiaus vidurį, jis užrašytas krikščionio filosofo ir kankinio Justino. Betliejaus grotą mini, remdamasis II amžiaus šaltiniu, garsusis III amžiaus teologas Origenas. Taigi, nuo pat pirmųjų amžių žinia apie Jėzaus gimimą Betliejaus grotoje priklauso gyvai tradicijai.

Tad nenuostabu, kad imperatorius Konstantinas ir jo motina Elena, kaip pasakoja jų amžininkas Euzebijus Cezarietis, po 325 metų apstatė grotą. Taip atsirado pirmoji konstantiniška Betliejaus bazilika. Beje, IV amžiaus pabaigoje būtent šalia Gimimo bazilikos su mokiniais apsistojo šv. Jeronimas, čia praktikavęs vienuolinį asketinį gyvenimą ir vertęs Bibliją į lotynų kalbą – tai garsusis Vulgatos vertimas, toks reikšmingas Vakarų krikščionybės istorijoje.

529 metais, per samariečių sukilimą, konstantiniškoji bazilika buvo padegta. Po keliolikos metų ji buvo atstatyta didesnė ir erdvesnė. Tai ta pati bazilika, nežiūrint mažesnių pakeitimų, kurią gali pamatyti šiandien Betliejaus lankytojas. Beje, pasakojama, kad VII amžiaus pradžioje, atėjus persų kariuomenei, nuo sugriovimo ją išgelbėjo tai, kad joje vaizduojami trys karaliai arba išminčiai, apsirengę persiškais rūbais.

Įvairius, taikos ar karo periodus pergyvenusios bazilikos autentiškumas neseniai buvo patvirtintas ir moksliškai: tarptautinė mokslininkų komanda tyrė jos medines struktūras, laikančias stogą, ir nustatė, kad seniausios iš jų, iš kedro medžio, tikrai siekia VI amžių. Apie tai paskelbtas straipsnis „Kultūros paveldo žurnale“ anglų kalba.

Ištyrus medį, iškilo ir šiokia tokia intriga: stogo struktūroms naudotas kedras ir ąžuolas, kurie auga ir apylinkėse. Tačiau iš kur atsirado maumedis, kurio Betliejaus teritorijoje nėra? Atidžiau ištyrus išsiaiškinta, kad maumedis, užaugęs Alpėse, XV amžiaus pabaigoje restauravimo tikslais buvo dovanotas Venecijos respublikos, prisidedant ir kitiems Europos didžiūnams, beje, su Šventojo Sosto ir Betliejų tuo metu valdžiusio musulmono sultono pritarimu.

Dar kartą Jėzaus Gimimo bazilikos stogas restauruotas 1848 metais, po daug žalos padariusio žemės drebėjimo. Osmanų imperijos valdininkai tam skyrė Anatolijos ąžuolų girios medžių, naudotų ir islamo kulto pastatų statybai.

Tačiau nuo to laiko Gimimo bazilikos stogas nerestauruotas, tad nenuostabu, kad atsirado plyšių, pro kuriuos skverbiasi lietaus vanduo, o minėtoji mokslininkų komanda nustatė, kad stipresnis žemės drebėjimas stogo struktūrą gali sugriauti. Tad tikimasi restauravimo ir stiprinimo darbus pradėti jau būsimą pavasarį. (Vatikano radijas)