Raniero Cantalamessa OFM cap. Advento meditacija – džiaugsmas yra didžiulė evangelizacinė jėga

Gruodžio 21 dienos, penktadienio ryte Popiežiaus namų pamokslininkas Raniero Cantalamessa perskaitė trečiąją ir paskutinę Advento meditaciją, dalyvaujant Benediktui XVI ir Kurijai. Jei pirmosiose dviejose meditacijose jis kalbėjo apie Tikėjimo metus ir Vatikano II Susirinkimą, tai šį kartą apie krikščionišką džiaugsmą, kuris taip pat yra didžiulė evangelizacinė jėga.

Džiaugsmas yra esminė krikščionio gyvenimo dimensija ir Kalėdos tai tik išryškina. Evangelijos yra persmelktos džiaugsmu, kai pasakojama apie Jėzaus gimimą. Ne tik džiaugsmo proveržiais, bet džiaugsmo atmosfera, džiugia sielos būsena. Neatsitiktinai krikščioniškoje tradicijoje Jėzaus vaikystės įvykiai apibūdinami kaip „džiaugsmo paslaptys“.

Todėl Jėzaus vaikystę aprašančios eilutės mažai ką sako, kas jose ieško tik istorijos ir, priešingai, sako tiek daug tam, kuris ieško istorijos prasmės. Jose pasakojami dalykai, kurie nepaliko istorinio pėdsako siaurąją žodžio prasme, tačiau pakeitė visą istorijos vagą.

Krikščioniško džiaugsmo galutinis šaltinis yra pats Dievas, Trejybė. Bet kaip tai gali būti, jei mes esame laike, o Dievas amžinybėje? Kaip šios tokios skirtingos sferos susiliečia? Per Dievo veikimą istorijoje. Dievas veikia žmogaus istorijoje ir kur tai vyksta, sklinda didžiulė džiaugsmo banga. Ir ne tik - džiaugsmas yra lydimas nuostabos ir dėkingumo dėl Dievo veikimo.

Taigi, džiaugsmas dėl Dievo veikimo mus, šiandieninę Bažnyčią, pasiekia per atminties kelią. Džiūgaujame, nes žinome ką Dievas padarė dėl mūsų. Ir šioje perspektyvoje, pasak t. Cantalamessa, turime motyvų džiaugtis net labiau nei pirmoji krikščionių karta. Jie džiūgavo, nes Dievo pažadas buvo išpildytas. Tačiau mes dar matome kaip Dievo karalystės sėkla, mesta žemėn, išaugo į milžinišką medį. Tiek malonių, tiek šventųjų, tiek išminties ir doktrinos, tiek darbų vargšams ir kenčiantiems.

Tačiau šalia atminties kelio yra ir dabarties kelias, nes, jei atversime gerai akis, pamatysime, kad Dievas veikia ir šiandien. Tai nereiškia užmerkti gausioms blogybėms ir išdavystėms Bažnyčioje. Tačiau yra gera pakelti žvilgsnį ir pamatyti Bažnyčios šventumą, šiandieninius jos darbus, tikėjimo kankinius, šventus popiežius.

Krikščionybė pakeitė, pasak Popiežiaus namų pamokslininko, džiaugsmo ir skausmo santykį egzistenciniame plane. Jis priminė prieš keletą metų vienos ateistinės kampanijos Londone skelbtus užrašus: „Dievo tikriausiai nėra. Tad nustok rūpintis ir džiaukis gyvenimo“. Galbūt šiame šūkyje nemaloniausia nėra neigianti prielaida, kad „Dievo nėra“, tačiau išvada, kad tikėjimas į Dievą trukdo džiaugtis gyvenimu, yra džiaugsmo priešas. Be jo, laimės pasaulyje būtų daugiau.

Reikia į tai atsakyti, ypač jaunimui. Juk iš tiesų Jėzus įvykdė revoliuciją, kurią sunku perdėti. Bendra žmogaus patirtis liudija, kad skausmas ir džiaugsmas keičia vienas kitą, panašiai kaip jūros potvyniai ir atoslūgiai. Kaip taikliai apibūdino vienas romėnų poetas, kiekvieno malonumo intymioje gelmėje yra kažkokio kartėlio, kuris užklumpa linksmybės metu. Nekalbant apie tuos dalykus, kurie suteikia svaigaus malonumo, tačiau galiausiai naikina asmenį moraliai ir fiziškai: narkotikai, prievarta, piktnaudžiavimas lytiškumu.

Kristus tai apvertė. Su Juo, malonumas baigiasi kančia, kuri neša gyvybę ir džiaugsmo. Nebėra tik džiaugsmo ir kančios kaita, yra amžinas džiaugsmas – ne tik pomirtiniame gyvenime, bet ir šiandien, per viltį.

Krikščioniškas džiaugsmas yra vidujinis. Panašiai kaip kai kurie Alpių ežerai, kurie yra maitinami ne įtekančios upės, tačiau jų dugne esančios versmės. Tai džiaugsmas, kuris kyla iš slėpiningo Dievo veikimo žmogaus širdyje per malonę.

Šį džiaugsmą ir turime liudyti pasauliui, kuris ieško jo. Kiekvienas nori būti laimingas. Džiaugsmas, labiau už protavimus ar priekaištus, yra suvokiamas netikintiems, jaunimui, galintis juos sukrėsti ir patraukti. Džiaugsmas yra gražiausias liudijimas, kurį Bažnyčia gali parodyti savo Sutuoktiniui.

Tegu Viešpaties džiaugsmas, Šventasis Tėve, garbingieji Tėvai, broliai ir seserys, būna iš tikro mūsų jėga, Bažnyčios jėga. Gerų Kalėdų, - baigdamas linkėjo t. Raniero Cantalamessa. (Vatikano radijas)