Paskelbtas sąrašas būsimų palaimintųjų ir šventųjų. Garbinguoju Dievo tarnu pripažintas
popiežius Paulius VI
Dievo tarnui Pauliui VI suteiktas Garbingojo Dievo tarno vardas. Dekretas, kuriuo
pripažintos italo popiežiaus, užbaigusio Vatikano II Susirinkimą, gyvenimo herojiškos
dorybės, yra tik vienas iš 24, kuriuos popiežius Benediktas XVI įsakė šiandien, ketvirtadienį,
paskelbti. Apie naujausius dekretus pranešė Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas
kard. Angelo Amato po Šventojo Tėvo jam suteiktos audiencijos.
Dekretai liečia
skirtinguose etapuose esančias Dievo tarnų ir tarnaičių bei paskelbtų palaimintųjų
kanonines bylas. Aštuoni dekretai yra dėl stebuklų, įvykusių tiek palaimintųjų, tiek
Garbingųjų Dievo tarnų ir tarnaičių užtarimu. Iš jų trys dekretai visai užbaigė tiek
pat bylų ir atvėrė kelią palaimintuosius kanonizuoti. Viename iš šių dekretų įrašyta
didžiulė gausybė, net aštuonių šimtų Otranto kankinių palaimintųjų, t.y. Apulijoje,
pietų Italijoje Osmanų imperijos turkų XV amžiaus pabaigoje nukankinto palaimintojo
Antonio Primaldo ir jo likimo draugų, kurie visi greičiausiai jau ateinančiais metais
bus popiežiaus iškilmingai įrašyti į Šventųjų sąrašą.
Kiti būsimi šventieji
yra vienuolės, kongregacijų steigėjos: kolumbietė ses. Jėzaus Marija Laura, mirusi
1949 m. ir meksikietė ses. Marija Gvadalupė. mirusi 1963 m.
Penki dekretai
dėl stebuklų liečia penkias Garbingųjų Dievo tarnų ir tarnaičių, kurie bus skelbimai
palaimintaisiais, bylas. Būsimi palaimintieji yra: XVII amžiuje gyvenę italas prel.
Antanas Franco ir ispanas kun. Šv. Kotrynos Kristoforas; argentinietis kun. Rožinio
Juozapas Gabrielius, miręs 1914m; Iš Krokuvos kilusi ses. Sofia Czeska-Maciejowska,
mirusi XVI amžiuje ir ses. Margarita Liucija Szewczyk, gimusi Ukrainoje XIX amžiuje
ir mirusi Lenkijoje.
Šešiais dekretais Šventųjų kongregacija pripažino 35
Dievo tarnų ir tarnaičių kankinystę. Jie bus skelbiami palaimintaisiais, kaip numatyta
kankinystės atveju, be papildomo užtariančio stebuklo. Dekretais pripažinta, kad iš
neapykantos tikėjimui buvo nužudyti Kroatijoje 1947 metais kun. Miroslavas Bulešić;
Ispanijoje nuo 1936 iki 1938 metų devyni kunigai, dvidešimt keturios vienuolės ir
viena pasaulietė.
10 Šventųjų skelbimo kongregacijos dekretų yra dėl dešimties
vyrų ir moterų krikščioniško gyvenimo dorybių nepaprastumo, arba herojiškumo, tarp
jų, kaip jau minėta, Pauliaus VI, popiežiumi tapusio italo Jono Krikštytojo Montini,
praėjus 35 metams nuo jo mirties. Dorybių pripažinimo dekretas ženkliai priartino
popiežiaus Pauliaus VI ir kitų devynių Garbingųjų Dievo tarnų ir tarnaičių galimą
beatifikaciją. Iki tol, kiekvienoje iš šių bylų turi būti nustatytas, įrodytas ir
pripažintas dieviškosios malonės apsireiškimo atvejis; paprastai tai būna stebuklingas
pagijimas, išprašytas ir užtartas Garbingojo Dievo tarno tarpininkavimu. Tai sudėtingos
procedūros, kuriose išvados daromos moksliniais metodais, pasikliaujant tiek gamtos
mokslų, tiek teologijos specialistus.
Be vyskupo ir popiežiaus Pauliaus VI,
gimusio Concesio, šiaurės Italijoje 1897 metais ir mirusio Castelgandolfo 1978 metais,
Šventųjų skelbimo kongregacija pripažino herojiškas dorybes dar devynių vyrų ir moterų,
nuo XVIII iki XX amžiaus gyvenusių Lenkijoje, Prancūzijoje, Ispanijoj, Italijoje,
Ekvadore, Filipinuose, Venesueloje, Kolumbijoje.
Nepraėjus metams nuo Pauliaus
VI mirties, 1979 metų kovo mėnesį palaimintasis popiežius Jonas Paulius II pirmojoje
savo enciklikoje „Žmogaus Atpirkėjas“, (Redemptor Hominis), prisiminė Pauliaus VI,
kaip Bažnyčios vairininko, ramybę ir pusiausvyrą iš vienos pusės bei jo kentėjimus
iš kitos:
„Pauliaus VI veiklą galėjau matyti iš arti, stebėdamasis jo gilia
išmintimi bei drąsa, ištverme ir kantrumu nelengvame jo pontifikato laikotarpyje po
Susirinkimo. Kaip Bažnyčios laivo vairininkas, jis išlaikė didelę ramybę ir pusiausvyrą
net kritiškais momentais, kada tas laivas atrodė esąs purtomas iš vidaus, turėdamas
nepajudinamą pasitikėjimą Bažnyčios vienybe. Nes tai, ką per mūsų laikų Susirinkimą
"Dvasia skelbė Bažnyčiai" ir ką toje Bažnyčioje skelbia "visoms bažnyčioms", nežiūrint
staigių neramumų, negali tarnauti kam kitam, kaip tik dar brandesniam tvirtumui visos
Dievo tautos, suprantančios savo išganomąją misiją.
(...) Vis gilėjantis supratimas,
kad Šventoji Dvasia apšviečia ir veda Bažnyčią, suvokimas jos dieviškosios paslapties,
supratimas žmogiškosios pasiuntinybės ir net visų žmogiškųjų silpnybių, yra ir privalo
būti pirmasis meilės šaltinis šiai Bažnyčiai; o meilė savo ruožtu vėl stiprina ir
gilina sąmoningumą. Tokį neapsakomai ryškų Bažnyčios suvokimą paliko mums Paulius
VI. Jo pontifikatą ne kartą paženklino kentėjimai, tačiau jis viskuo mokė mus nieko
nebojant mylėti Bažnyčią, kuri, Susirinkimo žodžiais tariant, yra tarsi "giliausios
vienybės su Dievu ir visos žmonijos vienybės sakramentas, arba ženklas bei įrankis",
- liudijo apie Paulių VI enciklikoje „Redemptor Hominis“ pal. popiežius Jonas Paulius
II. (Vatikano radijas)