Popiežiaus bendroji audiencija. Marijos tikėjimas.

Advento kelionėje ypatingą vietą skiriame Mergelei Marijai, kuri labiausiai laukė Dievo pažadų išsipildymo. Būdama visiškai klusni Dievo valiai, ji savo tikėjime ir savo kūne priėmė Dievo Sūnų Jėzų. Tad šiandien,- sakė Popiežius, - norėčiau kartu su jumis trumpai pamąstyti apie Marijos tikėjimą Apreiškimo slėpinyje.

«Chaîre kecharitomene, ho Kyrios meta sou“, „Džiaukis (būk pasveikinta), malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ (Lk 1,28). Šiais žodžiais, kuriuos mums perdavė evangelistas Lukas, arkangelas Gabrielius pasveikino Mariją. Iš pirmo žvilgsnio žodis „chaîre“, „džiaukis“ tai įprastinis graikiškas pasveikinimas, tačiau biblinės tradicijos fone jis įgauna gilesnę prasmę. Graikiškoje Senojo Testamento versijoje šis terminas pavartotas keturis kartus ir kiekvieną kartą jis reiškia džiaugsmą dėl Mesijo atėjimo. Tad angelo sveikinimas Marijai – tai raginimas džiaugtis giliu džiaugsmu, tai skelbimas, jog pasibaigs visas liūdesys, kuris slegia dėl pasaulyje esančio blogio ir piktumo, dėl kančios ir mirties, temdančių Dievo gerumą. Šiuo sveikinimu prasideda Evangelija, Geroji Naujiena, - sakė Popiežius.

Kodėl Marija raginama šitaip džiaugtis? Atsakymas – antrojoje sveikinimo dalyje: „Viešpats su tavimi“. Norėdami suprasti šių žodžių prasmę, vėl turi ieškoti pagalbos Senajame Testamente. Sofonijo knygoje randame žodžius: „Krykštauk, Siono dukra... Viešpats, Izraelio karalius, tavo viduje... su tavimi yra Viešpats, tavo Dievas – išgelbėjimą nešąs galiūnas“ (Sof 3,14-17). Šituose žodžiuose glūdi Siono dukrai, tai yra Izraeliui duotas pažadas: Dievas ateis ir apsigyvens savo tautoje, Siono dukros įsčiose. Angelo ir Marijos pokalbyje šis pažadas išsipildo. Marija sutapatinta su visa tauta. Ji yra toji Siono dukra, kurioje apsigyvena Gyvasis Dievas.

Toliau katechezėje Popiežius taip pat atkreipė dėmesį į jau šiame džiugiame skelbime slypintį skausmo šešėlį. Marija, visiškai sutikdama su Dievo valia, supranta, kad toks pasirinkimas pareikalaus ir aukos, kad jos širdį pervers skausmo kalavijas, kaip vėliau, Jėzaus paaukojimo šventykloje akimirką jai pasakys Simeonas. Marijos tikėjimą Popiežius sugertino su Abraomo tikėjimu. Abraomo tikėjimo kelyje yra džiaugsmas dėl sūnaus Izaoko gimimo, bet ir skausmas, kai bandant Abraomo tikėjimą pareikalaujama paaukoti sūnų. Panašiai ir Marijos tikėjimo kelyje yra ir džiaugsmas Apreiškimo akimirką, ir Sūnaus mirties sutemos, ir jo prisikėlimo šviesa. Panašus ir mūsų visų tikėjimo kelias: jame netrūksta džiaugsmo, tačiau būna ir tokių akimirkų, kai atrodo, kad Dievas mus paliko. Vis dėlto jei mes – kaip Abraomas ir Marija – sudedame visas viltis į Dievą, jis mums padeda gyventi neabejojant jo ištikimybe ir meile.

Norėčiau paliesti dar vieną aspektą, kurį matome šv. Luko pasakojimuose apie Jėzaus vaikystę, - tęsė Popiežius katechezę. Marija ir Juozapas nunešė Jėzų į Jeruzalės šventyklą paaukoti Dievui, kaip reikalauja Mozės įstatymas: „Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Dievui“ (plg Lk 2,22-24). Šio momento prasmę paaiškina kitas įvykis – dvylikmečio Jėzaus suradimas šventykloje. „Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo, ir jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“. O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose“ (Lk 2,48-49). Šventykla yra Tėvo namai, Tėvo nuosavybė. Jėzus joje jaučiasi kaip sūnus. Marija vėl turi širdyje atnaujinti savo „taip“ Dievo planui, ištartą Apreiškimo akimirką, turi sutikti, kad pirmenybė priklauso Jėzaus Tėvui, turi leisti Jėzui vykdyti savo misiją. Šitą pritarimą Dievo valiai Marija dar daug kartų turės kartoti per visą gyvenimą iki pat sunkiausio momento, kai teks jai stovėti prie Sūnaus kryžiaus.

Matydami visa tai, mes klausiame: kaip Marija sugebėjo išsaugoti tvirtą tikėjimą ir ypač tomis tamsiomis akimirkomis neprarasti pasitikėjimo Dievu? Evangelistas Lukas mini, kad Jėzui vos gimus, „Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2,19). Marija nesitenkina pirmu įspūdžiu, bet viską kas atsitinka jos gyvenime labai atidžiai apmąsto ir pasiekia tokį pažinimą, kurį tik tikėjimas gali duoti. Nuolankaus klusnumo dėka, Marija sutinka ir su tuo Dievo veikimu, kurio ji pati nesupranta, bet leidžia, kad Dievas atvertų jos širdį ir protą. „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta” (Lk 1,45), - sušuko giminaitė Elzbieta. Ir būtent dėl šitokio tikėjimo Mariją palaiminta vadins visos kartos. (Vatikano radijas)