Šventosios Žemės Kustodas. Kančia ir skausmas egzistuoja, tačiau paskutinis žodis
yra ne jų
Kokios Kalėdos laukia krikščionių Artimuosiuose Rytuose, kuriuose prie jau dešimtmečiais
žinomų krizės ir įtampos šaltinių prisidėjo karas Sirijoje, protestai prieš islamistinę
konstituciją Egipte, Irako krikščionių egzodas? Apie tai italų katalikiška žinių agentūra
SIR kalbasi su Šventosios Žemės kustodu pranciškonu Pierbattista Pizzaballa.
Kalėdos,
pasak t. Pizzaballa, yra gimimas. Kaip jos galėtų mus sukrėsti, net ir krizių ar neramumų
kontekste? Galbūt atsakymas yra pasirengime viską pradėti iš naujo, atgimti. Kad išvystume
kažką naujo, turime atsinaujinti mes patys. Neturime susitaikyti su mintimi, kad viskas
jau baigta ir nieko nepakeisi. Nors tokia nuostata turi daug motyvų, matant, kas dedasi
aplinkui, nereikia sustoti. Reikia eiti vilties keliu ir būti gyvais akmenimis šioje
žemėje, kurion buvome pašaukti gyventi.
Sunkių situacijų akivaizdoje krikščionys
Artimuosiuose Rytuose sprendžia: išvykti ar likti? Ir jei likti, tai ne vien fizine
prasme, ne todėl, kad nėra kaip išvykti, bet per naują sąmoningumą, kad išbūti Artimųjų
Rytų regiono tikrovėje yra misija.
Ne vieniems, tačiau ieškant dialogo ir
kontakto su kitais, kalbant apie pilietybę, gyvenimą, žmogaus teises, toleranciją,
laisvę. Suvienyti balsus šalyje, taip pat ir tarptautinėje arenoje, neperlenkiant,
nes kad nesigautų atvirkščiai. Artimųjų Rytų visuomenėse yra laisvų, nuosaikių ir
ramių sluoksnių, su kuriais krikščionys turi vienytis, kito kelio nėra.
Sunku
kalbėti apie Kalėdas Sirijoje, kurioje sproginėja bombos. Tačiau reikia, nes taip
diegiame vilties ateitimi sėklą. Po kiekvienos griūties vyksta atgimimas. Tad žvelgiant
į ateitį svarbu turėti bent troškimą atsinaujinti. Kalėdos Sirijoje bus kuklios, bažnyčiose
ar namuose. Kitaip neleidžia saugumo padėtis. Tarp sukilėlių yra atvirai antikrikščioniškų
srovių.
Bet kaip sako pranašas Izaijas, paguoda ir viltis nepanaikina kančios
ir skausmo. Tačiau atima iš pastarųjų paskutinį žodį. (Vatikano radijas)