T. Samir apie konfliktą Sirijoje. Politinė ar religinė diktatūra?

T. Samir Khalil Samir, Egipte gimęs, bet Libane gyvenantis jėzuitas, žinomas katalikų islamologas, žinių agentūros „Asianews“ portale komentuoja konfliktą Sirijoje, jo pasekmes regionui, regione gyvenantiems žmonėms, tad ir krikščionims.

Konfliktas Sirijoje prasidėjo šalį pasiekus sąjūdžiui, kuris vadinas „arabų pavasariu“ – žmonių, daugiausia jaunimo, manifestacijoms reikalaujant daugiau teisingumo, orumo, laisvių ir teisių. Valdantysis režimas nesugebėjo į tai reaguoti arba reagavo tik kietai, todėl netrukus ir opozicija apsiginklavo. Tačiau prie viso to prisidėjo ir tarptautinis kontekstas. Galima pasakyti, kad Sirijoje kovoja ne tik patys sirai, bet ir Saudo Arabija bei Kataras prieš Iraną, Turkija ir Izraelis prieš Siriją, Kinija ir Rusija prieš JAV ir Europą. Tai ne tik pilietinis, bet regioninis ir tarptautinis konfliktas.

Sirija buvo sąjungininkė Irano, musulmonų šiitų daugumos valstybės. O musulmonų sunitų valstybėms, tokioms kaip Saudo Arabija ar Kataras, šiitai galbūt yra dar labiau nemėgstami, nei Izraelis. Sirijoje sunitai sudaro apie 70 procentų gyventojų, tačiau valdantysis režimas yra sudarytas iš alavitų, artimų šiitams.

Sunitų pasaulis bijo šiitų propagandos ir plėtros. O ji iš tikro yra. Pasak t. Samir, jis pats neseniai Kaire matė šiitų musulmonus, kurie viešai gatvėje propagavo savo tikėjimą tol, kol nebuvo pareigūnų sustabdyti. Tai, rodos, mažas epizodas, tačiau galbūt pirmas per tūkstantį metų. Apie panašius dalykus girdėti ir iš kitų musulmonų sunitų kraštų: Maroko, Alžyro, Tuniso.

Šiitų ir sunitų konflikte religinė dimensija tik pridengia politinį ir etninį konfliktą. Šis konfliktas prasidėjo dar VII amžiuje, neilgai trukus po Mahometo mirties. Mahometas norėjo, kad jo paveldėtoju taptų Ali, jo sūnėnas. Tačiau tapo jo uošvis, žmonos Fatima tėvas, iš kito klano. Tokiu būdu susiformavo du kalifatai. Šiitai yra tie, kurie remia Ali ir Mahometo šeimos galios liniją.

Šiam konfliktui galo nematyti. Tarpusavio neapykanta gal dar gilesnė nei palestiniečių ir izraeliečių.

Tad kokia ateitis Sirijai? Vieni kalba apie sunitų režimą. Kiti kalba apie Sirijos padalinimą regionais: sunitų, alavitų, krikščionių, kurdų. Tačiau, pavyzdžiui, Turkija labai nenorėtų stipraus kurdų regiono savo pašonėje. Kadangi konfliktas yra regioninis ir tarptautinis, opozicija be išorinės paramos neišsilaikytų, todėl logiška manyti, kad ir išeitis iš konflikto turi būti regioninė ir tarptautinė. Atrodo, kad itin daug kas priklauso nuo Irano ir Turkijos, kurios turi galimybę ir tiesiogiai įsikišti.

Kaip Sirijoje jaučiasi krikščionys. Atrodo, kad jiems tenka rinktis tarp dviejų realiausių alternatyvų – politinės diktatūros ir religinės diktatūros. Nekartą krikščionys ir jų lyderiai buvo kritikuojami, kad neremia sukilimo prieš režimą. Tačiau tai galima suprasti. Niekas netvirtina, kad valdantysis prezidento Basharo al-Assado režimas yra geras, juo labiau demokratiškas. Visi žino, kad politinės laisvės nėra, o už kritiką režimui galėjai pakliūti į kalėjimą ir patirti kankinimus.

Tačiau režimas, priešingai nei daug kitų musulmoniškų kraštų, neskirstė gyventojų i musulmonus ir ne. Taip pat palaikė pakankamą viešąja tvarką ir saugumą. O krikščionys turėjo pilną religijos laisvę. Tuo tarpu islamistinis fundamentalistinis režimas politinės laisvės taip pat nežada, kaip ir religinės, liečiančios giliausius asmens įsitikinimus. Tad galima suprasti, kodėl krikščionys mažai simpatizuoja opozicijai, kurioje daug islamistinio fundamentalizmo. Šiuo metu, pripažino t. Samir, krikščionybės perspektyvos Sirijoje nėra optimistinės. Panašiai kaip ir Irake, galbūt per 50 metų krikščionių bendruomenių gali visai išnykti šiuose kraštuose. (Vatikano radijas)