Raniero Cantalamessa OFM cap. Vatikano II Susirinkimo vaisius – bažnytiniai judėjimai

Antrąją Advento meditaciją, skaitytą Benedikto XVI ir Kurijos akivaizdoje, Popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa skyrė Vatikano II Susirinkimo pradžios penkiasdešimtmečiui.

Pasak t. Cantalamessa, nepretenduojant pateikti kompleksavaus vertinimo, Vatikano II Susirinkimui apibūdinti tinka trys raktiniai žodžiai: atnaujinimas, lūžis, naujumas tęstinume.

Pirmasis terminas „aggiornamento - atnaujinimas“ ypač dažnai naudotas palaimintojo Jono XXIII, visuotinai prigijo. Vykstant Susirinkimo darbams, išryškėjo dvi kryptys. Viena pabrėžė praeities tęstinumą, o kita dabarties naujumą. Pastarojoje kryptyje vėliau žodis „atnaujinimas“ buvo pakeistas „trūkiu“ ar „lūžiu“. Tarp šių dviejų kraštutinių pozicijų yra popiežių magisteriumas, kuris kalba apie „naujumą tęstinume“: svarbiausiais klausimais tikėjimo tiesos ir principai yra ir turi būti išlaikyti. Jei galima konstatuoti tam tikrą lūžį su praeitimi, tai ne principų lygyje, o istorinių aplinkybių – tokių, kaip Bažnyčios santykis su modernybe, su religijos laisve.

Naujumas tęstinume yra paradoksas. Tačiau jis yra išsprendžiamas per Šventosios Dvasios veikimą, kuris atnaujina viską. Šventoji Dvasia nesako naujų žodžių, nesteigia naujų sakramentų ar institucijų, tačiau atnaujina ir teikia gyvybę Jėzaus įsteigtiems dalykams.

Nepakankamas dėmesys Šventajai Dvasiai paaiškina daug sunkumų ir nesusipratimų, kilusių priimant Vatikano II Susirinkimą. Tradicijoje, vardan kurios kai kurie atmetė Susirinkimą, Šventosios Dvasios nėra, tik visam laikui užfiksuoti įsitikinimai ar papročiai. Užšaldyti tradiciją reiškia ją numarinti. Tačiau panašiai ir kita pusė: ji mielai kalbėjo apie „Susirinkimo dvasią“, turėdama galvoje inovacijų drąsą, bet ne apie Šventąją Dvasią.

Anot T. Cantalamessa, dažnai Šventoji Dvasia veikia taip, kaip niekas nenuspėja. Pavyzdžiui, Marijos pripažinimas „Dievo Motina“ V amžiaus Efezo Susirinkime buvo skirtas pabrėžti tai, kad Kristus yra tikras Dievas, bet ir tikras žmogus. Tačiau „Dievo Motinos“ dogma virto nepaprasto pamaldumo šaltiniu.

Kaip tvirtino filosofas Gadameris, norint suprasti reiškinį ar tekstą, reikia žvelgti ir jį lyginti ne tik su ta istorija, kuri buvo prieš jį, bet ir į jo paties pasekmes istorijoje. Šis principas ypač tinka Bažnyčios gyvenimui. Atskleisime, kad dalykų pasekmės būna ne ten, kur žvelgėme ar kur tikėjomės. Vatikano II Susirinkime buvo žvelgta į struktūras, galios paskirstymą, liturginę kalbą. Tačiau iš pradžių nesuprasta, kad šie pokyčiai menki, palyginus su Šventosios Dvasios veikimu. O šis sužadino tikras naująsias Sekmines, kurias matome naujuose bažnytiniuose judėjimuose: visuose, ne tik pasauliečių, dalyvaujant įvairiausių charizmų asmenims. Bažnytiniai judėjimai nėra visi, bet vieni iš svarbiausių Vatikano II Susirinkimo vaisių. (Vatikano radijas)